2011 m. birželio 20 d., pirmadienis

Puodukas


Pamačius šią nuotrauką turbūt ne vienas pagalvosite, kaip smagu Juliukui ant puoduko sėdėti. Tačiau šis smagumas trunka neilgai, tiksliau tik keletą akimirkų. Taip pasodinamas leidžiasi tik su kelnėmis. Įdomu Juliukui su šiuo nauju daiktu pažaisti: sudėti ar išimti kamuoliukus, pasodinti šuniuką ar meškiuką. Labai linksma, kai ir ant galvos užsideda. Leipsta juokais, kai mamytė ir tėvelis patys sėdasi ant puoduko, bandydami įtikinti, kad tai visai nebaisu. Tačiau atsisėdus pačiam Juliui visas smagumas ima ir pradingsta. Štai taip mūsų mažojo veidelis pasikeičia, po kelerių minučių praleistų ant puoduko

 
Jeigu numaunu kelnes ir pampersą ir taip tenka pajusti, kas yra tas puodukas. Ašaros bėga per skruostus, visas net drebėti pradeda iš baimės.

Ech tas mūsų mažasis Juliukas, kaip mažas zuikelis, visko bijo. Panašiai kaip pasakoje "Dangus griūva", net mažas lapelis išgąsdintų mūsų Juliuką :))))

2011 m. birželio 9 d., ketvirtadienis

Pirštukas

Visi puikiai žinome, kad mažieji pažįsta jiems naująjį pasaulį viską liesdami ir kišdami į burnytę. Ne išimtis ir mūsų Juliukas. Kumštį ir pirštus jau seniai pamėgo čiulpti, jau nuo tada kai paguldytas ant pilvuko pradėjo kelti galvytę. Kai nusibosdavo stengtis kelti galvą, mielai grauždavo vieną kumštį. Pradžioje stengdavomės sutrukdyti tokiems pasimėgavimams, tačiau mūsų pastangos buvo perniek. Ištraukti pirštukai iš burnos, neilgai trukus vėl atsirasdavo ten pat.
Naujus daiktus Juliukas stengiasi kuo labiau ištyrinėti ir pačiupinėti. Griebdavo viską rankytėmis, kad tik galėtų pačiupinėti ir žinoma jei pavyktų ir paskanauti. Vieną dieną mūsų smalsuoliukas užsimanė paliesti kaktusą. Tėvelis neprieštaravo šiam Juliuko norui... Nubyrėjo tada Juliukui keletas ašarėlių, bet nuo tos dienos pasidarė atsargesnis. Dabar naujus nežinomus daiktus pirmiausia patikrina su vienu pirštuku. Įsitikinęs, kad saugu liesti, tada jau pasiima su visa ranka, o vėliau....  paragauja.

2011 m. birželio 1 d., trečiadienis

Mūsų mažieji augintiniai

Ne vieną kartą esam pagalvoję įsigyti kokį nors mielą gyvūnėlį, kuris kartu gyventų su mumis. Aš labai myliu kates, mielai sau namie auginčiau mielą kačiuką. Tačiau Modesto meilė katėms tokia, kad manau kambaryje pas mus niekada katytė negyvens ;) Laikyti šunį apartamentuose manau ne išeitis. Tikrai nenorėčiau kiekvieną ankstų rytą eiti į lauką ar saulei šviečiant, ar lietui lijant, tik tam kad pavedžioti augintinį. Taip po tokių pamąstymų pas mus namuose niekas ir negyveno.
Tačiau vieną balandžio vakarą Modestas iš darbo grįžo su mažiuliuku zuikučiu. Labai nustebau iš kur jis jį gavo. Pasirodo, važiuojant iš darbo šį gležną gyvūnėlį apgynė nuo varnų ir šarkų, kurios zuikelį būtų užkapojusios. Zuikutis buvo toks mažytis ir silpnas, kad teko mums jį pasilikti namuose. Galvojom paauginsim truputėlį kol sustiprės ir atsigaus, ir paleisim lauke. Tačiau su kiekviena diena vis labiau prisirišdavome prie šio gyvūnėlio, tad mintį paleisti jį į laisvę pamiršome.
Po kelių dienų zuikiui buvo išrinktas Pūkio vardas. Vakarais naujasis mūsų namų gyventojas straksėdavo po kambarį, apžiūrėdamas kiekvieną namų kampelį. Ieškodamas šilumos visada prisiglausdavo parbėgęs prie kojų. Juliukas taip pat rūpindavosi mažuoju zuikiuku. Su vaikštyne vis prieidavo prie dėžės pažiūrėti, ką veikia zuikelis. Vieną kartą beglostydamas Juliukas taip užpešė plaukelius zuikiui, kad tas iš baimės net apsisysiojo.

Taip per keletą dienų Puikis tapo mūsų šeimos dalimi. Artėjo mūsų atostogos, paleisti šio mielo gyvūnėlio nesinorėjo, tad susitarėm su draugais, kad kol mūsų nebus priglaus mūsų zuikiuką. Tačiau Pūkiui šios permainos nepatiko, tad be mūsų išgyveno vos keletą dienų.
Grįžę po atostogų ilgai svarstėme, kokį gyvūnėlį įsigyti. Turėjome jau nupirkę narvą, tad betrūko tik naujojo gyventojo. Tad po ilgų svarstymų narve apsigyveno juoda jūros kiaulytė.

2011 m. balandžio 21 d., ketvirtadienis

Atsistojau

Pirmą kartą savarankiškai Juliukas atsistojo tuomet, kada nei aš nei Modestas nematėm.
Kai mūsų tėveliui būna viduryje savaitės išeiginė, visuomet tą dieną praleidžia kartu su Juliuku. Tad balandžio 12-ąją aš išskubėjau ryte į darbą, o namie karaliauti palikau abu savo vyrukus. Kuomet Modestas nuėjo nusiprausti į vonią, Juliuką paliko lovelėje su žaislais, kad būtų saugu ir turėtų, ką veikti mažylis. Keisčiausia buvo tai, kad parėjęs rado Juliuką  bestovintį, tvirtai įsikibusį į lovelę ir besišypsantį iš tos laimės, kad pats atsistojo.
Dabar Juliukas daug lengviau atsistoja lovelėje ir kojytes pastato taip, kad nenukristų. Atsistojęs būtinai turi pasimaivyti prieš veidrodį, kuris kabo šone lovelės ir pabandyti pagriebti žaisliukus, kabančius ant lovelės. Noras stovėti pasidarė begalinis, prie manęs visada kabinasi ir bando kaip nors atsistoti. Kai rengiamės pasodinu, kad aprengti maikutę, tai Juliukas ant manęs net supyksta, kodėl aš jam neleidžiu stotis.


video

2011 m. balandžio 9 d., šeštadienis

2011 m. balandžio 2 d., šeštadienis

Pavasaris

Po ilgos darbo savaitės, vis tikiuosi, kad geras oras lepins mus savaitgalį. Tačiau ne visada taip pasiseka. Gyvenam Airijoj, kur lietus ir apniukusios dienos pakankamai dažnas reiškinys. Čia vieną minutę gali šviesti saulė, o jau po akimirkos žiūri, kad lietus pliaupia. Aišku smagu čia žiemą, kuomet nereikia storiausių kailinių, šilčiausių kepurių su pirštinėm, ar vilnonių kojinių. Labai šaltų žiemų čia tiesiog nebūna. Tačiau nesulaukiam ir labai šiltų vasaros dienų. Galima pasakyti taip, kad gyvenam šalyje, kurioje nei labai šaltų žiemų nebūna, nei labai karštų vasarų.
Šeštadienio rytas buvo nuostabus, saulė švietė iš pat ryto. Mintyse tikėjau, kad geras oras bus visą dieną. Tad pavalgę pietus su Juliuku išskubėjome į mūsų pamėgtą Phoenix'o parką. Tik įvažiavus į parką nustebau, kad jau viskas pradėję žaliuoti, kai kurie medžiai jau puikuojasi mažais žaliais lapukais. Visa gamta tiesiog bunda po žiemos miego. 
Vaikščiojom su Juliuku po parką ir gėrėjomės pavasrio grožiu. Tiksliau aš labiau dairiausi, kaip keičiasi gamta.
 Manau tai pats gražiausias metų laikas.
 Pavasario pasikeitimai Juliui netokie įdomūs. Kai sustodavau, ką nors nufotografuoti jis pradėdavo pykti, lyg ragindamas mane eiti tolyn, kur daugiau žmonių ir jam nebūtų nuobodu. Juliukui  žymiai įdomiau buvo pažiūrėti, kur kokie vaikai žaidžia, ar stebėti pro šalį praeinančius. Kiekvienam atsisukusiam, kaip visada dovanojo plačiąją savo šypsenėlę.






2011 m. balandžio 1 d., penktadienis

Devyni mėnesiukai

 Balandžio pirmoji puikiai žinoma kaip melagių diena. Šiemet nepavyko nei pačiai ką nors prigauti ir man niekas melagingo pokšto neiškrėtė.
O pas mus namuose tradiciškai, kaip kiekvieną pirmą mėnesio dieną, ant stalo puikuojasi tortas, tik šį kartą jau su devyniomis žvakutėmis. Kad nebūtų liūdna vieniems valgyti tortuką į svečius pasikvietėme draugus. Juliukas be galo mėgsta leisti laiką su Rugile, ypatingai patinka kartu su ja žaisti mėtant kamuoliukus. Mažasis mūsų beždžioniukas stengiasi viską atkartoti, ką Rugilė daro. Taip su ja bežaidžiant labai pamilo mažuosius kamuoliukus.

Šį mėnesiuką pirmą kartą Juliukas, ne tik stebėjo bedegančias žvakutes ant torto, bet ir daviau truputėlį paragauti mano pagaminto torto. Pas mus jau nebe pirmą kartą ant stalo mascarpone sūrio tortas, dabar jis mūsų mėgstamiausias ir dažniausiai mano gaminamas. Svarbiausia, kad greitai paruošiamas ir labai labai skanus. Rekomenduoju visiems pamėginti pasigaminti ir paragauti http://www.supermama.lt/forumas/index.php?showtopic=11087.
O dabar trumpai apie mažajį Juliuką. Turbūt geriau būtų apibūdinti, kaip mažąjį tinginiuką. Dar niekaip nepavyksta jam pačiam atsisėsti, nebent lovoj, kada yra į kur atsiremti. Gal ir pavyktų jam daugiau ką padaryti, jei tik labiau pasistengtų. Tačiau jei jis guli ir vartosi, tai nemato jokio poreikio pasistengti atsisėsti. Juliukas žymiai geriau jaučiasi būdamas ant lovos, tada ir pašliaužti bando, vos spėju aš jį lovoje gaudyti. O ant grindų jam nedrąsu, tik truputį pabuvęs pradeda zirzenti ar net verkti, kad jam nebepatinka. Taigi mažajam karalaičiui turi būti minkšta.
Ilgą laiką nenorėjo Julius pats pieno buteliuko laikyti. Nors pieną geria, tik ryte ir prieš naktinį miegelį. Stengiausi ilgą laiką įduoti buteliuką į rankas, bet jis neimdavo. Atmesdavo rankas į šonus ir taip mėgaudavosi pienuko gėrimu. Tik prieš keletą dienų pradėjo rytais po truputį stengtis pats laikyti buteliuką, ir labai nustebau, kai vakar vakare paguldžius į lovelę, Juliukas neleido man laikyti buteliuko. Nustūmė mano ranką į šoną ir išdidžiai pats laikydamas traukė pieną. Jau įsitikinau, kad Juliui bet kokią naujovę reikia laiko įsisavinti, belieka tik apsišarvuoti kantrybe ir viskas mums pavyksta.