Valgymo ypatumai

Kiek daug visokių pasikeitimų man per šį mėnesiuką. Pradėjau valgyti košeles. Keistos man jos iš pat pradžių pasirodė, nelabai valgiau. Vėliau kelias dienas išvis negalėjo mamytė man jų įsiūlyti. Verkdavau ir sukdavau galvytę į šoną, kad tik šaukštelis su koše į burnytę nepatektų. O jei jau košė burnytėj būdavo, purkšdavau su džiaugsmu aš ją atgal. Taip po tokių mano valgymų abu su mamyte turėdavom ne tik nusiprausti, bet ir persirengti. Net ausys ir tos aplipdavo koše. Tik kai mamytė pradėjo košytes gardinti obuolių sultimis, aš jas pamėgau labiau. Bet pasisotinęs neatsisakau galimybės išpurkšti kokį šaukštelį košės atgal :) Labai smagu tai daryti, ir taip juokinga.

Šią savaitę susipažinau ir su vaisių tyrelės skoniu, ji žymiai skanesnė, nei daržovės. O kodėl aš jos negalėčiau valgyti ir pietums? Bet mamytė neperkalbama pietums duoda daržoves, o pavakariais pasilepinu obuoliuko su bananu tyrele.

Dar viena naujovė man ir pati baisiausia - buteliukai. Mamytė pradėjo mane mokinti iš jų gerti. O aš nieko nesuprantu, kodėl turiu kažkokį silikoninį daiktą burnytėj čiulpti. Pavoliodavau burnytėj su liežuviu ir viskas tuom baigdavosi. Vėliau mamytė pradėjo kitokių buteliukų ieškoti, tačiau aš griežtai atsisakiau iš jų traukti pienelį ar arbatėlę. Netgi klykti pradėdavau, kai prasidėdavo mokinimai. Kantri mamytė nepasiduoda taip lengvai. Vistiek atrado buteliuką iš kurio jau truputį išmokau gerti. Mokinuosi dabar sultis gerti, bet manau jau nuo kito mėnesio laukia manęs dar didesnis išbandymas, teks iš buteliuko jau ir pieno mišinuką skanauti. Ech, tos valgymo keistenybės :)

Liemenė

 

Paskutinius du mėnesius vis kažką nėriau ar mezgiau. Visos laisvos minutės buvo pilnai užimtos rankdarbiais. Eglutė papuošta mano nėriniais ir daugiau žaisliukų nebereikia. Tad nenuostabu, kad nebeturiu ką veikti. Lauke tikra žiema, prisnigta, tad su mašina niekur nebevažiuoju.  Absurdas būtų kurnors važiuoti, kai tiek daug sniego ir dar mašiniukas su vasarinėm padangom. Taigi siūlų nuvažiuoti nusipirkti negaliu. Su vežimu į lauką ištrūkti ir beveik šansų nėra, paprasčiausiai per sniegą neina pastumti jo normaliai. 

Pradėjau tikrinti, kokių dar užsilikusių siūlų turiu. Radau geltonus, tiesa nelabai jau ten jų tiek daug buvo.  Dar besilaukiant Juliuko nusimezgiau pleduką, tad šiek tiek siūlų ir liko. Bet juk liemenei jų daug ir nereikia.  Susiradau jau savo pamėgtoje garnstudio svetainėje pavyzdį ir ėmiausi darbo. Vena dienelė mezgimo ir liemenė numegzta. Bet kaip visada, man ilgiau trunka paskui susiūti ir siūlus paslėpti, nes šito darbo paprasčiausiai nemėgstu. Galėčiau megzti, megzti ir megzti, bet kai ateina laikas siuvimui, reikia prisiversti tai padaryti.

Kalėdų belaukiant

Kalėdos – tai šeimos, linksmybių ir švenčių metas. Tai laikas, kai kartu susirenka visa šeima prie šventinio vaišių stalo. Laikas, kai Kalėdų Senelis skrenda rogėmis per žvaigždėtą dangų ir neša dovanėles visiems geriems vaikams. Laikas, kai skamba Kalėdinės giesmės ir gera nuotaika sklinda iš vieno namo į kitą. Stebuklingas metas tos Kalėdos.

Jau seniai nusprendžiau, kad šių Kalėdų noriu gražių ir ypatingų. Tuo labiau, kad šiemet pirmą kartą mes jas švęsime jau trise. Iš vaikystės prisimenu, kaip Šv. Kūčių dieną visa mūsų šeima puošdavo Kalėdinę eglutę. Tos dienos laukdavau su nekantrumu visus metus. Kūčių vakarienę valgydavome visi pas močiutę, kur ateidavo Kalėdų Senelis, ir visiems dovanėlių atnešdavo. Tą patį vakarą skubėdavau namo, nes jau žinodavau, kad ir namie bus apsilankęs Kalėdų Senelis ir palikęs visiems mums dovanėlių. Tai tokie šilti prisiminimai apie mano vaikystės Kalėdas. Todėl noriu tęsti tokią gražią tradiciją ir toliau, kad ir mūsų sūnelis užaugęs galėtų pasigirti, kokios nuostabios Kalėdos būdavo vaikystėje.

Šioms Kalėdoms pradėjau ruoštis net spalio mėnesį, nes nusprendžiau, kad noriu netradicinio eglutės papuošimo. Tad kai tik turėdavau laisvo laiko, o jo žinoma nelabai daug būdavo, skirdavau jį žaisliukų nėrimui.

Jau gruodžio pradžioje pradėjau puošti namus. Pirmiausia papuošiau židinį Kalėdine girlianda, tik kažkaip niūriai jis man atrodė, tad vėliau atsirado keletas žaisliukų ir žvakės.

Kitą savaitgalį išskubėjome ieškoti Kalėdinės eglutės. Norint gauti gražią reikia pasirūpinti iš anksto, kol dar pačios gražiausios neišrinktos. Tad ilgai ieškoti mums neteko, jau pirmoj vietoje išsirinkome plačiaskariąją, gražuolę. Vakare jau puikavosi papuošta žaisliukais ir lemputėmis. Juliukui labai jau smalsu buvo patyrinėti eglutę, juk dar taip gražiai lemputės mirksi. Iš pradžių tik žiūrėjo akeles išpūtęs, vėliau jau išsidrąsino ir paliesti. Tačiau išsigando truputį, o gal ir spygliukai truputį pirštukus pakuteno. Tad nuo šiol prineštas prie eglutės į ją tik žiūri, bet paliesi nebenori.

Štai mano svajonė ir išsipildė turėti gražias Kalėdas. Namuose taip jauku smagu tikra Kalėdinė dvasia jau sklando. Tačiau dar man kažko trūko. Parduotuvėje pamačiau Kalėdinius vainikus ir Modestui pasakiau, kad visai kažko panašaus norėčiau namuose ant stalo. Tačiau jis užprotestavo, kad nėra reikalo pirkti, o galima patiems originalesnį ir gražesnį pasidaryti, Teisybę pasakius nemaniau, kad ši svajonė išsipildys. Bet antradienį, kada Modestui buvo išeiginė, jis parvežė eglės šakų ir padarė nuostabų vainiką, kuris papuošė mūsų stalą.

Dabar jau mūsų namai visiškai papuošti Kalėdoms, jauku ir malonu juose praleisti kiekvieną vakarą mirksint lemputėms ir degant žvakėms.

Neleiskite, kad kasdieniai rūpesčiai užgožtų vieną gražiausių metų švenčių ir skirkite bent dalelę laiko pajusti Kalėdų dvasią. Visiems linkime linksmų artėjančių švenčių.

Tėvelio gimtadienis

Šiandien mano tėvelio gimimo diena. Atsikėliau ryte anksčiau, nei keliuosi įprastai. Todėl mudu su mamyte buvom pirmi, kurie pasveikino tėvelį ir įteikėme dovanėlę. Dovaną tėveliui darėme abudu su mamyte. Negalvokit, kad aš jau toks mažas ir nieko nemoku. Žinoma mamytės pagalbos irgi prireikė. Kadangi turime dažų, su kuriais galima piešti ant medžiagos, tad nusprendėme padovanoti marškinėlius su mano pėdučių antspaudais. Dar truputį pagražinome ir gavosi nebloga dovanėlė. Mamytė labiau norėjo, kad aš rankytes uždėčiau ant marškinėlių, tačiau aš stipriai sugniaužiau kumštukus ir neleidau nieko daryti.

Taigi dar kartą sveikiname tėvelį su gimimo diena ir linkime viso ko geriausio.

Pirmoji košė

  

Lig šiol valgydavau tik mamytės pienelį. Jį su malonumu traukdavau tiek ryte, tiek dieną, vakare, bei naktelę.  Tačiau paskutiniu metu pradėjau dažniau išalkti ir reikalauti, kad mamytė mane dažniau maitintų. Taigi vien tik mamytės pienelio pradėjo nebeužtekti. 

Praeitą savaitę įvyko pirmoji mano  pažintis su morkyčių koše. Mamytė stengėsi ir virė man jas tris dienas iš eilės, bet niekaip neįtikino manęs, kad morkos skanios. Purškiau, kaip tik mokėjau atgal aš tą košę ir net verkti pradėdavau, kai jas man bandydavo į burnytę įdėti. Teko mamytei galvoti, ką čia man dar pasiūlius. Tad po trijų dienų kankinimosi paragavau pastarnoko košės, o jau kitą dienelę ragavau jį su bulvyte. Tokia košelė, ir dar pagardinta mamytės pieneliu, man labiau patinka. Ir jau dabar su malonumu pietų metu ją valgau.

Aišku, kad dar po tokių valgymų būna pilnas seilinukas košės ir veidukas košiuotas, kad net tenka mane nuprausti. Taigi aš kaip katinėlis, prausiuosi tik pavalgęs ;) Bandau bevalgant pirštukus sukišti į burnytę, manau taip mano košė dar skanesnė būtų, tačiau mamytė niekaip man to padaryti neleidžia. Laiko tvirtai mane pasiėmus, kad praktiškai to padaryti neįmanoma. Niu aš palauksiu tinkamo momento ir dar paragausiu košės kartu su pirštukais :)

  

Naujas pliušinis ciucikas

Praeitą savaitę pas mane apsigyveno naujas pliušinis šuniukas. Man labai patinka minkšti žaisliukai, ypač kai galiu įkišti savo nosytę ir taip užmigti. Jie taip švelniai kutena nosytę ir veiduką, kad man tereikia vos poros minučių ir mano akelės užsimerkia saldžiam miegeliui. Jau išmokau žaisliukus ir ant savęs prisitraukęs užsidėti ir taip paišdykauti, tik nepavyksta nusiimti pačiam, tenka tada mamytę prisišaukti, kad mane išgelbėtų. Šitas ciucikas išvis geras, ant jo galima net atsigulti ir taip jį paniurkyti, galima ant savęs užsidėti, o galima tik prisiglaudus užmigti. O už šį šuniuką turim sakyti ačiū ir vėl tetulei Eglutei, kuri kaip visada mamytei gražių internetinių nuorodų prisiunčia. Kadangi mamytė labai myli ir mėgsta pliušinius žaislus, tai tik pamačius tą šuniuką tuoj pat nusprendė ir mums nupirkti. Teko Eglutei skubėti į Tchibo parduotuvėlę ciuciką mums pirkti, o tuo pačiu ir Domukui nupirko. Dabar abu su Domuku galim niurkyti, žaisti ir mylėti šuniukus.Taigi šis žaislas tikras keliauninkas, net iš Vokietijos pas mus atkeliavo.

Baisūs saldūs kukurūzai

Kaip ir kiekvieną vakarėlį, taip ir vakar apie devintą valandą jau buvome miegamajame. Prieš miegelį dar visada pasivartau pas tėvelius lovoje, paišdykaujam, pažaidžiam. Ir tada jau ruošiamės miegoti. Desertui tėvelis užsimanė saldžių kukurūzų. Pirmiausia dar pajuokavo pabarškino juos dėžutėje, man visai patiko tas garsas. Tačiau kai tik pradėjo juos valgyti, mano lūpos pradėjo virpėti  ir garsiai garsiai pradėjau verkti, netgi su ašarėlėmis. Teko skubiai tėveliui paimti ant rankų ir mane nuraminti. Iš pat pradžių nelabai suprato, ko aš čia galėjau išsigąsti. Tačiau, jau kai man nurimus, tėvelis vėl pradėjo valgydamas traškinti kukurūzus, aš ir vėl pradėjau verkti. Nieko nesuprantu, man toks baisus tas garsas pasirodė, o tėveliai tik juokėsi ir mane zuikiuku bailiuku vadino. Nusiraminęs dar ilgai įtartinai stebėjau, ką tėvelis veikia, ar tik vėl nepradės tų siaubūnų kramtyti. Tas garsas man pasitikėjimo nekelia ir nuo šiol teks tetukui kukurūzus valgyti pasislėpusiam nuo manęs.

Penki mėnesiukai

 

Prasideda šeštasis mano gyvenimo mėnesiukas. Kaip smagu ir ant torto vėl viena žvakute daugiau. 

Aš jau tikras čiauškalius. Kaip dainininkas, atliekantis „apšilimo“ pratimus, – ar mokslininkas, plušantis laboratorijoje, – taip ir aš įvairiai panaudoju burnytėje esančius kalbos padargus ir balso stygas, kad ištarti  įvairiausius garsus. Pradėjau bijoti kutenimo, ypač kai mamytė mane perrengia ir pirštukais man šoniukus pakutena, tada net krizenti ir juoktis balsu pradedu. Patinka kai man rodo dėmesį, mane juokina, kai pradedu kikenti užkrečiu juoku visus aplinkinius. Įdėmiai stebiu kaip mamytė ar tėvelis mane kalbina ir leidžia įvairiausius garsus, tada ir aš jau bandau atkartoti.

Reaguoju į aplinkinius garsus ir kai tik ką išgirstu ieškau iš kur tas garsas sklinda. Kai kas nors įeina į kambarį pasisuku ir akytėmis ieškau. Labai laukiu tėvelio grįžtančio iš darbelio, nusibosta gi visą dieną tik su mamyte būti :) visada jis pirmiausia prie manęs prieina su manim pasisveikinti. 

Būdamas ant rankų stengiuosi kuo daugiau viską apžiūrėti. Galvytę sukioju į visas puses. Viskas taip įdomu, kad jau ir pats noriu viską paliesti, ar į rankas paimti. Kai mamytė kalba telefonu, bandau jau aš jį iš rankų mamytei paimti. Tiksliai žinau kurioje pusėje yra televizorius ar kompiuteris, tad stengiuosi vis pasisukti kad bent akies krašteliu pamatyčiau, ką rodo.

Žaisliukus jau puikiausiai rankytėse išlaikau, tik kai nušveičiu kur į kampą pradedu zirsti, kad kasnors man jį paduotų atgal. Viskas, kas papuola į mano rankytes keliauja tiesiai į burnytę. Kartais ir patingiu ant šoniuko apsiversti, kad pasiekti savo žaisliukus. Vieną dieną mamytė padėjo mano barškutį toliau, kad aš versčiausi ir taip jį pasiekčiau, tačiau aš gudresnis buvau, patraukiau pleduką ant kurio žaisliukas buvo ir taip jį pasiėmiau. Argi aš ne gudruolis :)

Dažnai ir ant pilviuko guliu. Tačiau pačiam dar niekaip nepavyksta ant jo apsiversti. Kai pavargstu būti ant pilviuko tada rankytes į šoną išskleidžiu ir tada tarsi plaukiu.

Kartais prabundu naktį, nors dar ir nebūna laikas valgyti. Dažniausiai tai paduoda mamytė man soskiuką ir užmiegu toliau, o kartais nepavyksta taip užmigti. Tada tenka mamytei pasiimti mane pas save į lovą ir taip užmiegu. Kaip man patinka prie mamytės miegoti, parpiu tada net nejudėdamas.

Turbūt jau viską ir išpasakojau, jei ką pamiršau būtinai parašysim dienoraštuke.

Jau senai buvau pasiėmus virbalus į rankas, o mezgimą labai mėgstu. Vis pavartydavau puslapius su gražiais vaikiškais mezginiais, bet niekaip nesiryždavau ką nors numegzti. Kol vieną dieną Eglutė atsiuntė nuorodą su Kalėdiniais šliaužtais http://www.garnstudio.com/lang/en/visoppskrift.php?d_nr=b19&d_id=16&lang=en. Man jie taip patiko, kad nusprendžiau ir aš mūsų mažyliui juos numegzti. Jau po kelių valandų važiavau į parduotuvę pirkti siūlų. Mezgiau iš vilnonių siūlų, kad Juliukui būtų šilta, šaltomis žiemos dienomis. Tad dabar, kai tik einam į lauką visada aprengiu jais Juliuką, drąsiai žinodama, kad mūsų vaikas nesušals.

Ar mamytė, ar tėvelis

Kai būna viena mamytė su manim, man tada viskas paprasta, žinau, kad tik į ją turiu žiūrėti. Ji mane būtinai pašnekins, pajuokins, ar net pabars, kai kumštukus čiulpiu. Ech, bet jai niekaip nesiseka manęs atpratinti, kad jų nečiulpčiau :) Tačiau, kai namuose būna ir tėvelis ir abu su mamyte prie manęs prieina, tada man sunku apsispręsti į kurį čia man geriau pasižiūrėti. Tada pradedu sukioti galvyte, ir vieną akimirką į mamytę pasižiūriu, tada suku galvytę į kitą pusę ir jau į tėvelį žiūriu. Ir vėl iš naujo į mamytę, ir vėl iš naujo į tėvelį... Ir taip keliolika kartų. Tada tėveliai pradeda juoktis iš manęs, kad niekaip neapsisprendžiu į kurį čia geriau pasižiūrėti. O man tada ir šypsena plati iki ausų :) ir juokiamės visi kartu :)

Seilinukas

 

Kaip ir visiems vaikučiams taip ir man prasidėjo seilių tekėjimas. Kai guliu dar nieko  ne taip ir baisiai, bet jei pasodina į kėdutę va tada jau seilių nesustabdyti. Kad nereiktų manęs perrengti dažnai mamytė sugalvojo kitą išeitį ir uždėjo man seilinuką. O man jis toks įdomus pasirodė, bandžiau nuimti, bet nesėkmingai niekaip nepavyko. Tada teko man jį išmėginti įkišant į burnytę. Jeigu to daikto pavadinimas yra seilinukas, vadinasi jį reikia apseilioti, ką aš kuo puikiausiai moku padaryti. Taigi ilgai nereikėjo laukti ir seilinukas buvo jau permirkęs, nors imk ir gręžk :)

Pasivaikščiojimai parke

Kai tik geras oras būna vis su mamyte keliaujam į

lauką pasivaikščioti. Labai gaila, kad prie mūsų namų nėra kur ramiai pavaikštinėti, aplinkui tik gatvės su daugybe burzgančių mašinų. Tada mes važiuojame su mašina iki Phoenix parko ir ten ramiai praleidžiam laiką. Phoenix parkas tai didžiausias uždaras parkas Europoje, užima net apie 700 hektarų plotą. Yra prie pat Dublino centro, o ir nuo mūsų namų jis ne taip ir toli, tad kai tik saulutė šviečia lekiam tenai pasivaikščioti. Parke laisvai ganosi danielių kaimenės. Jie jau yra pripratę prie žmonių dėmesio, tad galima ganėtinai arti prie jų prisiartinti. Čia taip pat yra įrengtas ir zoologijos sodas, kai paaugsiu būtinai ten nueisim. Parke visuomet daug žmonių, kas bėgioja ir sportuoja, kas su šuniukais vaikšto, kas su dviračiais važinėja, nemažai mamyčių su vežimėliais. Savaitgaliais šią vietą mėgsta šeimos, nes įrengtos poilsiavietės su stalais, padaryta futbolui žaisti stadionai. O ir man čia smagu praleisti keletą valandėlių, nes kai mamytė stumia vežimėlį aš saldžiai snaudžiu ir mėgaujuosi grynu oru.

Noriu stovėti

 

Labai vis noriu išbandyti vis ką nors  naujo. Bandau visokiausiais būdais atsisėsti, riečiuosi, riečiuosi tik niekaip nepavyksta dar, dar reikia pasitreniruoti. Mamytė man vis duoda rankytes ir taip bandau vis prisitraukti ir su kiekviena diena man vis geriau sekasi, o kaip man patinka tokie pratimai. Ypač patinka, kai mamytė taip pakelia, o aš strikt ir ant kojyčių atsistoju. Tada bandau kuo ilgiau pastovėti. Iš pradžių kojos linko, vis tas užpakaliukas labai sunkus, niekaip nepavyko man jo išlaikyti ilgai. Tačiau dabar prilaikomas mamytės ar tėvelio remiu kojytėmis stipriai stipriai.

Nauja šukuosena

Štai aš ir tikras berniukas, su nauja šukuosena :) Mano plaukučiai jau buvo tokie ilgi, kad gale susiveldavo ir man labai nepatikdavo, kai mamytė bandydavo iššukuoti, o viršugalvyje pasidarydavo plaukų skiauterė. Jau seniai tėveliai vis kalbėdavo, kad reiktų mane nukirpti, bet niekaip nesiryždavo. Tad trečiadienio vakarą, kaip tarė, taip ir padarė. Mamytė mane palaikė, kad labai nespurdėčiau, o tėvelis su kirpimo mašinėle mane nukirpo. Nelabai man patiko, pats kirpimo procesas, teko ir ašarėlę nubraukti. Tačiau, jau sužinojau, kad grožis reikalauja aukų :) tad norint būti gražiam reikia truputį pakentėti. Nusikirpo visi mano tamsūs plaukučiai, tad nuo šiol esu šviesiaplaukis berniukas. Teisybę pasakius, dar niekad neturėjau tokių trumpų plaukų, aš netgi gimiau su ilgesniais plaukučiais. Teliko tik nuotrauka prisiminimui kiek daug plaukų man nukirpo :)

Nepažįstu

Iki šiol mane galėdavo visi, kas tik norėjo panešioti, pašnekinti, Visiems buvau draugiškas ir nieko nebijojau, šypsodavausi savo plačia šypsenėle ir džiaugdavausi, kai mane panešioja. O nuo šiol jau privengiu nepažįstamų žmonių. Penktadienį, kai važiavom skiepytis, išsigandau gydytojos, nors ji dar prie manęs ir nebuvo prisilietus, tik pašnekinti pabandė. O aš, kad pradėjau verkti ir tik pas mamytę ant rankų pasijutau saugus. Šį kartą skiepijo labai su mažom adatėlėm, tai kai įdūrė net nepajutau, tik jau kai leido injekciją tada jau ašaros byrėjo. Nebepatinka man tos tetos nuo šiol su baltais chalatais, kurios iš pradžių bando prisigerinti, pašnekinti, o paskui paima ir nuskriaudžia.

Šeštadienį važiavome į svečius pas Gabrielę, ir ten mane išgąsdino teta Natalija, bet pabuvęs pas mamytę ir apsidairęs aplinkui, greitai pripratau. Ir po to jau visiems buvau draugiškas. Tik, kai Gabrielė verkti pradėdavo, susigraudindavau ir aš. Norėjau jai kompaniją palaikyti ir pasirodyti, kad ir aš verkti moku ;)

Televizorius

Labai vis noriu pažiūrėti televizorių, ten taip viskas mirga ir vaizdai įvairiausi keičiasi. Tačiau nei mamytė, nei tėvelis man dar neleidžia. Tik jie pamato, kad mano akelės užsekė televizorių, greitai mane pasuka taip kad nežiūrėčiau. Tačiau aš labai puikiai žinau, kad miegamajame paguldytas ant lovos, labai pasistengęs ir pasukęs galvą galiu pamatyti, kas rodoma :)

Keturi mėnesiukai

Kaip greitai bėga dienelės. Štai ir dar vienas mėnesis prabėgo. Ir man jau lygiai keturi mėnesiai. Su kiekviena diena aš vis kanors naujo prisigalvoju ir išmokstu. Seniau man nepatikdavo, kai mane ilgai laikydavo ant rankų, o dabar mano norai visai kitokie, galėčiau turbūt ir visą dieną pas mamytę ar tėvelį ant rankų praleisti. Tik aišku taip ilgai manęs niekas nelepina. Beje ir jau galvytę puikiai pats nulaikau, nebereikia tėveliams jos prilaikyti. Moku ir ant šono apsiversti, jei reikia, ką pasiekti. Kai mamytė kelia už rankyčių bandau jau prisitraukti, labai jau norisi kuo greičiau atsisėsti. Taip pat pradėjau daugiau reikalauti  dėmesio ir bendravimo, patinka kai mane pašnekina, o ypač kai prajuokina. Jei išmokstu ką nors naujo, tai kartoju šimtus kartus, kad geriau išmokčiau. Valgydamas būtinai turiu su rankyte ką nors maigyti, dažniausiai tai būna mamytės megztuko kraštas; arba stipriai suspaudžiu mamytės pirštus.

Pradėjau labai domėtis, kas dedasi aplinkui, reikia apžiūrėti  ir ištyrinėti kiekvieną naują kampelį.  Viskas dabar man ypatingai įdomu. Kai būnu ant rankų tik spėju sukioti galvytę tai į vieną, tai į kitą pusę. Kai buvom svečiuose pas Rugilytę, man ten labai patiko šuniukas Brunas, jis toks mielas ir keistas, vis stebėjau , ką jis veikia ir kur  bėga. Ir aišku teta Neringa palepino palaikydama mane ilgokai ant rankų :)  Pradėjau skirti ir svetimus žmones, kai netikėtai Donata mane paėmė išsigandau ir pradėjau verkti, truputį apsipratęs ir apsižvalgęs vėliau mielai leidau laiką ir pas ją ant rankų.

Visus savo žaisliukus stengiuosi paimti į rankas ir žinoma įdomiausia juos paskanauti., pakramtyti. O labiausiai patinka pagraužti savo pleduko kampą. Mamytė mane užkloja tikėdamasi, kad aš jo nepasieksiu, tačiau aš jau ne toks ir žioplas ;-) pakeliu aukštyn savo kojeles ir taip pasiekiu su rankytėm pledą ir prisitraukiu prie burnytės.
Puikiai pavyksta išsiimti soskiuką, iš burnytės, tik ne visada taip puikiai pavyksta jį atgal įsidėti. Bet tai nebėda, žinau, kad truputį paverkus mamytė man jį būtinai paduos.

Pasidariau ir garsiakalbis, net visi namai skamba, kai aš stengiuosi pakalbinti žaisliukus. O kai pradedu burgzti  ir leisti seilių burbulus, tada seilės per šonus upeliais teka.

Spėjau ir apsirgti šį mėnesiuką, tačiau ne taip ir baisiai. Tik vieną dieną buvo pakilus temperatūra, paskaudėjo truputį gerklytę. Na o labiausiai tai prakankino sloga, nebūtų ji tokia baisi, jei nereiktų nosytės valyti. O ta jau procedūra man visai nepatinka, tada garsiai garsiai šaukiu ir verkiu protestuodamas, tačiau tai mamytės neįtikina ir vistiek nosytė būna išvalyta. O jei tėvelis būna namuose, tai jis mane būtinai paguodžia, po tokių nosytės procedūrų.

Fotosesija

Jau daugiau nei prieš mėnesį laiko visi trys fotografavomės mūsų pirmoj šeimyninėj fotosesijoj. Dublino botanikos sode tą dieną praleidome net kelias valandas. Visą mėnesį labai laukėm nuotraukyčių. Tad vakar mūsų norai išsipildė ir jau turime pirmos fotosesijos knygą. Labai ačiū fotografui už nuostabų darbą, nuotraukos nepakartojamai gražios. Tikimės, kad dar ne vienoj fotosesijoj nusifotografuosim. http://www.sivakoff.net/

Rytas lovoje

Tėvelis dažniausiai anksti išeina i darbą, kai dar mes su mamyte miegam. O pabudęs rytą visada kartu su mamyte būnu didelėje jų lovoje. Manau, kad jai liūdna vienai gulėti tokioj didelėj lovoj, tad aš jai visada palaikau kompaniją. Kol mamytė atsigeria kavos, internete pakalbina tetą Eglę, ar močiutę, aš sau linksmutis guliu šalia. Pakalbinu mamytę, pagraužiu pirštukus, pasižiūriu pro langą į medžius (labai patinka žiūrėti pro langą į berželius, ypač kai vėjas krutina medžių šakas ir lapelius). Taip vartausi kol mane miegelis suima. O kai pabundu dažniausiai mamytės jau neberandu šalia. Tada tenka paisistengti, kad ją prisišaukti, nes dažniausiai prabundu alkanas.

Skardžiabalsis :)

Prie židinio

Rudenėlis baigia įsibėgėti, dienelės vis trumpėja ir jau nėra tokios šiltos. Nors saulutė vis dar išlenda mus pradžiuginti savo spinduliais, tačiau jau nebešildo taip kaip seniau. Tad namuose jau tenka ir šildymą įsijungti ir šilčiau apsirengti. O dar smagiau yra pasišildyti prie židinio liepsnos. Tad sekmadienio vakarą nusprendėme visi praleisti romantiškai ir ramiai besišildant prie židinio. Įdėmiai stebėjau tėvelį, kaip jis įkuria ugnį, kai užaugsiu būtinai jam padėsiu tai padaryti. O dar įdomiau buvo žiūrėti į degančias ir spragsinčias malkas.

Šukuosena

Dienos taip greitai bėga, taip pat greitai ir aš augu. Mamytė su tėveliu stebisi, kaip taip greitai sugebu išaugti rūbelius. Rodos tik ką jie buvo per dideli, o nespėji sužiūrėti, kai jau ir maži ;) Taip pat ir mano plaukučiai auga, jau jie tokie ilgi buvo, kad net pradėjo man į akytes lįsti ir tekdavo juos sušukuoti jau vis ant šono. Tėveliai vis ruošėsi ruošėsi man juos patrumpinti, bet vis dar nesiryždavo. Tačiau šį vakarą, nusprendė, kad visdėlto jau reikia. Tetukas mane palaikė, o mamytė patrumpino priekyje ir šonuose mano plaukučius. O man tokiam mažiukui netaip ir lengva plaukučius nukirpti, man gi nepatinka būti ramiai ir vienoj padėtyje, tad mamytei teko per kelis kartus pasistengti. Užtat dabar aš žymiai gražesnis vyrukas :)

Šnekutis

Jau daugiau nei mėnesis laiko valgymo metu vis bandau pašnekinti mamytę. Dažniausiai tada, kai alkis truputį būna numalšintas. Tada pradedu plačiai šypsotis ir visaip guguoti. Ir toki mano pasišnekėjimai trunka apie penkias minutes. Po tokių išsikalbėjimų galiu ir toliau valgyti. O dabar, kai valgau mamytė negali net tėvelio pašnekinti, o tai aš iš pat karto pagalvoju, kad ji mane stengiasi pakalbinti. Tada valgis man nerūpi ir būtinai bandau įsiterpti į tėvelio ir mamytės pokalbį.
Ir dar išmokau burgzti, tai jau darau ne valgymo metu. Seilės tokių burzgimų metu teka upeliais, tik spėk valyti. Kagi burgzti jau moku, telieka tik žaislinę mašiną nusipirkti ;)

Mano pasiekimai

Noriu pasigirti visiems kiek daug naujo aš ir vėl moku. Taigi pirmiausia paguldytas ant pilvuko jau pilnai keliu galvytę ir ją išlaikau daugiau nei dvi minutes, seniau tai man padaryti vis sunkiai sekėsi. Paguldytas ant pilviuko tingėjau kelti galvą ir labiau patikdavo čiulpti kumštį. O pirmą kartą man tai pavyko todėl, kad priešais pamačiau įjungtą televizorių :) tad labai norėjau pažiūrėti, ką rodo ir iš visų jėgų pakėliau galvytę, bet ilgai pažiūrėti nepavyko, nes mamytė išjungė televizorių. Užtat nuo šiol keliu galvytę puikiai ir patinka pagulėti ant pilviuko.
Dar labai noriu ir atsisėsti, vis riečiuosi norėdamas tai padaryti, įsikimbu į mamytės pirštus ir taip bandau sėstis. Išmokau ir ant šono apsiversti pats, deja tai pavyksta padaryti tik kai esu alkanas ir laikas valgyti. Tada labai puikiai apsisuko ant dešinio šono ir laukiu kada mamytė duos pieniuko. Kartais netgi persistengiu ir apsiverčiu ant pilvuko. Ant kairio šono dar niekaip nepavyksta apsiversti pačiam, bet manau, kad greitai išmoksiu.

Trys mėnesiai

Štai man jau ir trys mėnesiai. Augu su kiekviena diena, dabar sveriu 6.5 kg., o mano ūgis 66 cm. Jau beveik pats nulaikau galvytę, nors kartais ji tokia sunki pasidaro, kad ima ir nusvyra prie mamytės peties. Vis dar labai skanūs mano kumštukai ir pirštukai, nepamirštu jų pačiulpti kiekvieną dieną. Mamytė su tėveliu veltui stengiasi juos man iš burnytės ištraukti, nes tuoj jau pat aš juos ir vėl čiulpiu. Bando mane ir prigauti duodami soskiuką, tačiau ir aš jau gudras išmokau soskiuką išsistumti ir vėl mano pirštukai burnytėje atsiranda :)

Šypsausi plačiai plačiai, šnekinu tėvelį ir mamytę, o žaisliukus jau bandau į rankytes paimti. Turiu naują žaisliuką su šešiom kojom, tai man su juo ypač patinka žaisti, nes viena kojytė traška, kita cypsi, todėl man labai patinka pamaigyti jas su rankytėm.

Elektrikas

Pastaruoju metu labai pamėgau žiūrėti į tai, kas labai ryškių spalvų, arba kas ryškiai šviečia. Todėl labai mėgstu savo lovelėj žiūrėti į besisukančius žaisliukus, o dar įdomiau vakare kai juos apšviečia mėlyna lemputė. O dar labiau patinka žiūrėti į lempas kambariuose, jos tarsi mane užhipnotizuoja, taip galiu pražiūrėti net keletą minučių. Miegamajame vakarais vis akys nukrypsta į lubas ir susirandu lempą, salione ir virtuvėje vėl tas pats. Mamytė galvojo, kad man tik namuose taip patinka žiūrėti, tačiau ji klydo. Kai vakar buvom pas kirpėją Linutę, spėjau pas tėvelį ant rankų bebūnant apžiūrėti visas lempas. Kas keisčiausia, kad visada pirmiausia mano žvilgsnis nukrypsta į lubas beieškant jų. Taigi užaugęs turbūt būsiu elektriku. :)

Saldus miegelis su merliuku

Kartais kai ima miegelis pradedu blaškytis, vartau galvytę nuo vieno šono ant kito, su rankytėm trinu nosiuką ar akytes, ar net plaukus sau "raunu". Tenka mamytei arba tėveliui net mano rankytes palaikyti, kad užmigčiau. O močiutė pabandė man prie veiduko pridėti merliuką, ir jau po akimirkos mano akytės užsimerkė ir saldžiai užmigau. Nuo tada mano vienas iš mėgstamiausių būdų užmigti, tai įkišti nosiuką ir burnytę į švelnų minkštą merliuką.

Šypsenėlės :)

Ryte išleidome senelius į Lietuvą, o jau popietės metu skubėjome į šeimyninę fotosesiją. Keletą nuotraukyčių jau gavome, dabar su nekantrumu laukiame likusių.

Atostogos su seneliais

Iš Tauragės močiutė ir senelis atvyko mūsų aplankyti ir su manim susipažinti. Kaip man buvo smagu tas dešimt dienų praleisti senelių draugijoje. Pirmiausia dėkoju už dovanėles seneliams ir visiems tiems, kurie jas perdavė per senelius. Tiek daug gražių ir įvairių dovanų vienu metu dar nebuvau gavęs.
Tėvelis darbe pasiėmė atostogas, tad nusprendėme seneliams aprodyti Airiją. Beveik kiekvieną dieną kol seneliai pas mus viešėjo vis kur nors keliavome. Trumpai ir jums papasakosiu apie mūsų keliones.
Pirmiausia nuvykome į Howth'ą. Oras buvo labai gražus saulėtas ir šiltas. Taigi smagiai pasivaikščiojome pakrantėje, apžiūrėjome švyturį, kalnus, taip pat ruonius pamatėme, kurie pakrantėje vis laukia kada žuvyčių gaus.



Penktadienio rytą išvykome į Šiaurės Airiją. Rytas Dubline buvo labai prastas buvo apsiniaukę, pliaupė lietus. Tad mamytė niekur nenorėjo iš namų važiuoti tokiu oru. Tačiau tėvelis visus įkalbėjo leistis į kelionę. Ir tikrai nepasigailėjome išvažiavę. Nuo Dublino nutolus kelioliką kilometrų oras visiškai pasikeitė pradėjo šviesti saulutė. Netoli Belfasto nuvykome į Carricfergus pilį. Ši pilis yra viena ryškiausių paminklų Šiaurės Airijoj su daugiau nei 800 metų istorija. Aštuonioliktame amžiuje šioje pilyje buvo kalėjimas. Vėliau ji tarnavo, kaip ginybinė pilis iki pat 1928 metų.
Toliau važiavome palei Atlanto pakrantę tolyn į Šiaurinę Airiją ir grožėjomės nuostabiais vaizdais. Senelius nustebino, kad čia tiek daug avių ganosi, kurios net ant kalnų puikiai jaučiasi. Neveltui vienas iš Airijos simbolių - avytė. Taip pravažinėjome visą dieną, tad vakare apsistojome B&B ir likome nakvoti. Tai buvo mano pirma tokia ilga išvyka su nakvyne.
Ryte papusryčiavę toliau leidomės į kelionę. Šiaurės rytinėje pakrantėje tik keli kilometrai nuo Bushmills miestelio yra vienas nuostabiausių Airijos gamtovaizdžių - The Giants Causeway. Būtent ten pirmiausia ir nuvykome. Ši vietovė yra apipinta įvairiausiais mitais ir legendomis. Buvo manoma, kad šiuos akmenis sunešė medžiotojų gentys, kurios čia gyveno prieš tūkstančius metų. Netgi buvo manoma, kad čia pasidarbavo milžinas vardu Finn McCool. Tačiau tikroji istorija nėra tokia spalvinga. Šiuos akmenis suformavo lavos srautai maždaug prieš 65mln. metų. Taip krekingo metu susiformavo geometriniai raštai. Dauguma jų gretasienio formos, kurie kiti nuo keturių iki aštuonių kampų. turi Šioje vietoje yra apie 40000 tokių sulpelių, iš kurių aukščiausias siekia 36 pėdas.

Apie devynias mylias nuo šio Airijos stebuklo, yra Carrick-A-Rede lynų tiltas. Šis tiltas tikras iššūkis turistams. Jis jungia Airijos salą su mažyte Crrick sala. Einant tokiu tiltu jis svyruoja, tad adrenalino kiekis tikrai padidėja kiekvienam juo einančiam. Kadangi senelis bijo aukščio, tai šį tiltą nusprendė išbandyti tik mamytė ir tėvelis. Tai 2o metrų ilgio ir 23metrų aukščio tiltelis iki kurio tenka eiti apie vieną kilometrą, beeinant galima pasigrožėti nuostabia gamta, vandenyno pakrante, salomis. Šis tiltas buvo pastatytas vietos žvejų, kuriuo jie eidavo tikrinti lašišų tinklus. Seniau šis tiltas turėjo plačiai išdėstytas lenteles ir tik vienam šone buvo galima įsikibti. 2000 metais šis tiltas buvo atnaujintas ir padarytas žymiai saugesnis. Dabartinė lynų tiltas buvo atidarytas visuomenei 2008 m. kovą. Dizainas keitėsi per tuos metus, ir šis naujausias modelis (inžinerijos 2004 m.) yra žymiai saugesnis nei ankstesnės versijos.Mūsų kelionė po Šiaurės Airiją baigėsi. Kitą dieną mes ir vėl nenuobodžiavom, tačiau šį kartą taip toli jau nebevažiavome. Nusprendėme apžiūrėti Powerscourt dvarą ir sodus. esančius apie 30km. nuo Dublino. Šios vietos istorija prasideda 12 amžiuje.
Tai vienas iš didingiausių Europos sodų. Ši vieta tikras Airijos brangakmenis.

Sodus 1740 metais pradėjo steigti Ričardas Vingfildas, Pauerskorto vikontas. Žodis ,,Sodai“ negali atskleisti didybės, kuri išsidėsčiusi 47 akrų plote. Tai yra įspūdingas kūrinys iš paprastų sodų, plačių terasų, statulų ir dekoratyvinių ežerų kartu su paslaptingais sustojimais, klaidžiais takais, aptvertais sodais ir daugiau nei 200 medžių bei krūmų rūšių. XVIII amžiuje dvaras buvo sunaikintas ugnies, bet buvo renovuotas ir dabar pasitinka su savo istorija, parduotuvėmis ir kavos terasa.

Neįmanoma aprašyti sodų grožio, pačios idėjos. Žmogaus darbas, fantazija taip susilieja į vieną visumą su natūraliu gamtos grožiu, kad belieka tik grožėtis tokiu kūriniu.

Netoli nuo šių sodų yra dar vienas nuostabus gamtos vaizdas - krioklys. Tai aukščiausias Airijos krioklys - 121m. Čia laiką galima praleisti su visa šeima, čia netgi galima išsikepti BBQ, taip pat yra vaikų žaidimo aikštelė. Taigi kai aš paaugsiu manau su tėveliais čia dar ne kartą sugrįšim.
Trečiadienio rytą vėl išsiruošėme į ilgą kelionę. Šį kartą patraukėme link Galway apylinkių pasigrožėti klifais. Senelius šį kartą nustebino tam kraštui būdingos akmeninės tvoros, kurios paprasčiausiai yra sudėtos iš įvairaus dydžio akmenų. Taip airiai nuo seno žymėdavo savo sklypų ribas. Akmeninės tvoros netgi nusidriekia aukštyn į kalnus. Bevažiuojant akį džiugino ir išnyrantys apgriuvę gynybiniai bokštai, bažnyčios bei jaukios šiuolaikinės sodybos. Pakrantė pasitiko stipriu žvarbiu vėju, kuris vijo bangas į didžiules jūroje styrančias uolas ir kranto skardį. Klifai iškilę į daugiau nei 700 pėdų (213 metrų) aukštį ir tęsiasi beveik penkias mylias (8km) į pietus. Nepaisant žvarbaus šalto vėjo nusprendėme ir mes pasigrožėti klifais, deja mamytė su manim aukštai nelipo, nes vėjas buvo toks stiprus, kad net tėvelis negalėjo vežimėlio pastumti. Šių klifų pavadinimas kilęs iš sugriauto iškyšulio forto, kuris buvo nugriautas per Napaleono karus, tam kad pastatyti signalinį bokštą.
Paskutinę dieną su seneliais nuvažiavome į miesto centrą, ir čia esantį Stephens Green parką. Šis parkas yra pačiame miesto centre ir yra labai mėgstamas miesto gyventojų. Šio parko istorija siekia net 17 amžių. 1880 metais parkas buvo sukurtas toks, koks ir išliko iki šių dienų. Čia gausu gėlynų, medžių, taip pat yra fontanas ir mažas vandens telkinys su antimis, kirais bei žuvėdrom.

Labai skanus kumštukas

Draugai

Su kiekviena diena vis daugiau ir daugiau turiu žaisliukų. Kaip man patinka į juos žiūrėti, jie toki ryškūs ir gražūs. Mamytė visus mano žaisliukus vadina draugais, tačiau kažkaip jau nuobodu. Juk kiekvienas iš mūsų turim vardą, tad kodėl gi žaisliukai be vardų. Taigi šią klaidą nusprendė ištaisyti močiutė, ji prigalvojo įvairiausių vardų. Tad nuo šiol gandriukas vardu Simas (tiesa tėvelis kartais pamiršta Simo vardą ir gandriuką Stasium pavadina), kirminas - Tadas, drakoniukas - Mykoliukas, o dramblys - Rudis. Beje dar turiu žirafą, kurios nesimato šioje nuotraukoje, bet ji taip pat buvo nepamiršta ir gavo Agotos vardą.

Du mėnesiai

Štai ir baigėsi vasarėlė, prasideda auksinis ruduo, mokiniai šią dieną sugrįžta į mokyklos suolus. Kokia nuostabi diena! Ir žinoma svarbiausia šiandien man du mėnesiukai. Noriu pasigirti, kiek visko daug aš jau išmokau: aš jau daug stipresnis ir jau bent trumpam pats nulaikau galvytę; šypsausi plačiai plačiai, jei kasnors mane kalbina, kartais ir pats "pašneku", taip norisi daug ką papasakoti tik nevisada pavyksta; seku savo žaisliukus ir juos taip pat bandau pakalbinti. Oi kiek dar daug visko teks man išmokti, bet nėra kur skubėti, juk man dar tik du mėnesiai ;)

Močiutė

Dvi savaites pas mane svečiavosi močiutė. Kaip man įdomu buvo su ja leisti laiką. Kiekvieną rytą išgirdus, kad aš jau prabudau, močiutė atskubėdavo pas mane į kambarį ir mane kalbindavo bei linksmindavo. Ir aš jai atsakydavau plačia šypsena ir gugavimu :)
Taip pat daug kur ir pakeliavom kartu, buvom nuvažiavę į kalnus, prie jūros, botanikos sode pamaitinom voveraites, bei pasivaikščiojom po Phoenix parką. Per dvi savaites mes taip susibičiuliavom, kad visiškai nesinorėjo močiutės išleisti namo. Tikiuos, kad greitai mes ir vėl susimatysim ir jau dabar laukiu kito mūsų susitikimo.

Kumštukas

Kiekvieną dieną mamytė mane vis paguldo ant pilvuko, kad galėčiau galvytę pakelti. Deje man dar nelabai sekasi, ir tik keliolika sekndžių man pavyksta savo "kopūstėlį" išlaikyti. Tačiau aš labai stengiuosi ir su kiekviena diena man vis lengviau ją pakelti ir galiu ilgiau išlaikyti. Kai labai jau pavargstu galvytę padedu ant šoniuko ir žinot ką aš atradau? Taigi savo kumštuką :) Tad nuo šiol kai nusibosta man galvytę kelti, aš visuomet pradedu čiulpti kumštį. Kai alkanas būnu taip pat jau kumštukas atsiranda mano burnytėje, o kartais ir mamytę prigaunu ;) kai reikia atsirūgti pavalgius pradedu mamytei petį čiulpti arba savo kumštuką, tad mamytė mano, kad aš alkanas ir man duoda dar pienelio. Tačiau aš jau nebevalgau, o tik žaidžiu :)

Skiepai

Šį rytą mano širdelė nujautė kažką negera, buvau suirzęs labiau nei įprastai, ir kaip paaiškėjo nuojauta manęs neapgavo. Šiandien su mamyte važiavome skiepytis. Teisybę pasakius mamytė nervinosi ir bijojo labiau nei aš pats.

Klinikoje mus sutiko labai miela gydytoja. O kiek aš pagyrų sulaukiau, koks aš šaunus vyrukas :) Kaip paaiškėjo iš gydytojos, kad vaikučiai suleidus skiepą dažniausiai verkia apie 5 minutes, kol nusiramina. Bet aš juk vyras! O vyrai ne bailiai ir neverkia ilgai. Aišku ši procedūra, kaip ir visiems vaikučiams man nepatiko ir verkiau, kol man suleido į rankytę. Tačiau kai tik mamytė paėmė mane ant rankų ir prisiglaudė mane švelniai, pasijutau saugus ir iš karto nustojo ašaros byrėti. Štai koks aš šaunuolis!

Botanikos sode

Saulėtas ir šiltas oras Airijoj ne taip dažnai mus palepina. Tad sekmadienio popietę išlindus saulutei, nusprendėme nuvažiuoti į botanikos sodą. Gera pasivaikščioti esant geram orui, o ir Juliukui saldžiau miegasi gryname ore. Tad visą laiką kol mes vaikščiojom ir žiūrėjom, kaip botanikos sodas pasikeitęs vasaros metu, Juliukas snaudė savo vežime.
O botanikos sode šį kartą ne tik augalus ir gėles apžiūrėjom, bet ir naujas skulptūras. Tėvelis netgi naujų draugių susirado... :)

1 mėnesiuko gimtadieniukas :)

Štai ir mano pirmo mėnesio tortukas. Tiesa aš pats dar negaliu jo paragauti, dar šiek tiek per mažas, bet manau su mamytės pieneliu skonį pajusiu ir aš :)
Šia nuostabia proga mamytė mane papuošė nauju džinsiniu kostiumu, sulaukiau ir svečių ir naujų dovanų, tikras mažasis gimtadienis išėjo. Kaip tikras jubiliatas stengiausi ir aš kiek įmanoma ilgiau pabūti su svečiais, tik deja dar mažas esu ir miegelis vis nugali mane.

Pirmoji šypsena :)

Šiandien labai nudžiuginau mamytę savo plačia šypsena. Užvalgius ryte pienelio ir besiilsint, mamytė pradėjo kaip visada mane šnekinti, o aš ją stebėjau, stebėjau ir net pats nežinau kaip man taip pavyko pradėjau šypsotis, taip kalbindamas mamytę. Taigi nuo šiol ne tik valgysiu, miegosiu ir verksiu, bet dar ir šypsosiuos, kai mane kalbins :)

Pirma diena namuose

Praleidus ligoninės palatoj keturias dieneles, pagaliau pirmadienį gydytojai nusprendė mus su mamyte išleisti į namus. Man ir vėl nauja aplinka, ir vėl pasikeitimai, tiek daug naujo ir įdomaus vyksta mano gyvenime.
Pirmiausia išbandžiau naują savo lovelę, ji tokia didelė, plati, jauki ir čiužinys toks minkštas. Tad nieko nelaukęs tuoj pat saldžiai užsnaudžiau :)

Gimimas

Išvydau aš šį pasaulį Liepos pirmąją dieną. Tiesa, pats dar visai nesiruošiau gimti, man labai gerai ir šilta buvo mamytės pilvelyje. Spardžiausi ir varčiausi aš ten šiltai ir laimingai. Tačiau daktarai nusprendė už mane ir už mamyte. Tad liepos pirmąją dieną 10val. 40min. atlikus cezario pjūvį, baigėsi mano karaliavimas mamos pilvelyje ir pradėjau pažintį su man visiškai nauju ir nepažįstamu pasauliu.

Pirmosios gyvenimo minutės