Elektrikas

Pastaruoju metu labai pamėgau žiūrėti į tai, kas labai ryškių spalvų, arba kas ryškiai šviečia. Todėl labai mėgstu savo lovelėj žiūrėti į besisukančius žaisliukus, o dar įdomiau vakare kai juos apšviečia mėlyna lemputė. O dar labiau patinka žiūrėti į lempas kambariuose, jos tarsi mane užhipnotizuoja, taip galiu pražiūrėti net keletą minučių. Miegamajame vakarais vis akys nukrypsta į lubas ir susirandu lempą, salione ir virtuvėje vėl tas pats. Mamytė galvojo, kad man tik namuose taip patinka žiūrėti, tačiau ji klydo. Kai vakar buvom pas kirpėją Linutę, spėjau pas tėvelį ant rankų bebūnant apžiūrėti visas lempas. Kas keisčiausia, kad visada pirmiausia mano žvilgsnis nukrypsta į lubas beieškant jų. Taigi užaugęs turbūt būsiu elektriku. :)

Saldus miegelis su merliuku

Kartais kai ima miegelis pradedu blaškytis, vartau galvytę nuo vieno šono ant kito, su rankytėm trinu nosiuką ar akytes, ar net plaukus sau "raunu". Tenka mamytei arba tėveliui net mano rankytes palaikyti, kad užmigčiau. O močiutė pabandė man prie veiduko pridėti merliuką, ir jau po akimirkos mano akytės užsimerkė ir saldžiai užmigau. Nuo tada mano vienas iš mėgstamiausių būdų užmigti, tai įkišti nosiuką ir burnytę į švelnų minkštą merliuką.

Šypsenėlės :)

Ryte išleidome senelius į Lietuvą, o jau popietės metu skubėjome į šeimyninę fotosesiją. Keletą nuotraukyčių jau gavome, dabar su nekantrumu laukiame likusių.

Atostogos su seneliais

Iš Tauragės močiutė ir senelis atvyko mūsų aplankyti ir su manim susipažinti. Kaip man buvo smagu tas dešimt dienų praleisti senelių draugijoje. Pirmiausia dėkoju už dovanėles seneliams ir visiems tiems, kurie jas perdavė per senelius. Tiek daug gražių ir įvairių dovanų vienu metu dar nebuvau gavęs.
Tėvelis darbe pasiėmė atostogas, tad nusprendėme seneliams aprodyti Airiją. Beveik kiekvieną dieną kol seneliai pas mus viešėjo vis kur nors keliavome. Trumpai ir jums papasakosiu apie mūsų keliones.
Pirmiausia nuvykome į Howth'ą. Oras buvo labai gražus saulėtas ir šiltas. Taigi smagiai pasivaikščiojome pakrantėje, apžiūrėjome švyturį, kalnus, taip pat ruonius pamatėme, kurie pakrantėje vis laukia kada žuvyčių gaus.



Penktadienio rytą išvykome į Šiaurės Airiją. Rytas Dubline buvo labai prastas buvo apsiniaukę, pliaupė lietus. Tad mamytė niekur nenorėjo iš namų važiuoti tokiu oru. Tačiau tėvelis visus įkalbėjo leistis į kelionę. Ir tikrai nepasigailėjome išvažiavę. Nuo Dublino nutolus kelioliką kilometrų oras visiškai pasikeitė pradėjo šviesti saulutė. Netoli Belfasto nuvykome į Carricfergus pilį. Ši pilis yra viena ryškiausių paminklų Šiaurės Airijoj su daugiau nei 800 metų istorija. Aštuonioliktame amžiuje šioje pilyje buvo kalėjimas. Vėliau ji tarnavo, kaip ginybinė pilis iki pat 1928 metų.
Toliau važiavome palei Atlanto pakrantę tolyn į Šiaurinę Airiją ir grožėjomės nuostabiais vaizdais. Senelius nustebino, kad čia tiek daug avių ganosi, kurios net ant kalnų puikiai jaučiasi. Neveltui vienas iš Airijos simbolių - avytė. Taip pravažinėjome visą dieną, tad vakare apsistojome B&B ir likome nakvoti. Tai buvo mano pirma tokia ilga išvyka su nakvyne.
Ryte papusryčiavę toliau leidomės į kelionę. Šiaurės rytinėje pakrantėje tik keli kilometrai nuo Bushmills miestelio yra vienas nuostabiausių Airijos gamtovaizdžių - The Giants Causeway. Būtent ten pirmiausia ir nuvykome. Ši vietovė yra apipinta įvairiausiais mitais ir legendomis. Buvo manoma, kad šiuos akmenis sunešė medžiotojų gentys, kurios čia gyveno prieš tūkstančius metų. Netgi buvo manoma, kad čia pasidarbavo milžinas vardu Finn McCool. Tačiau tikroji istorija nėra tokia spalvinga. Šiuos akmenis suformavo lavos srautai maždaug prieš 65mln. metų. Taip krekingo metu susiformavo geometriniai raštai. Dauguma jų gretasienio formos, kurie kiti nuo keturių iki aštuonių kampų. turi Šioje vietoje yra apie 40000 tokių sulpelių, iš kurių aukščiausias siekia 36 pėdas.

Apie devynias mylias nuo šio Airijos stebuklo, yra Carrick-A-Rede lynų tiltas. Šis tiltas tikras iššūkis turistams. Jis jungia Airijos salą su mažyte Crrick sala. Einant tokiu tiltu jis svyruoja, tad adrenalino kiekis tikrai padidėja kiekvienam juo einančiam. Kadangi senelis bijo aukščio, tai šį tiltą nusprendė išbandyti tik mamytė ir tėvelis. Tai 2o metrų ilgio ir 23metrų aukščio tiltelis iki kurio tenka eiti apie vieną kilometrą, beeinant galima pasigrožėti nuostabia gamta, vandenyno pakrante, salomis. Šis tiltas buvo pastatytas vietos žvejų, kuriuo jie eidavo tikrinti lašišų tinklus. Seniau šis tiltas turėjo plačiai išdėstytas lenteles ir tik vienam šone buvo galima įsikibti. 2000 metais šis tiltas buvo atnaujintas ir padarytas žymiai saugesnis. Dabartinė lynų tiltas buvo atidarytas visuomenei 2008 m. kovą. Dizainas keitėsi per tuos metus, ir šis naujausias modelis (inžinerijos 2004 m.) yra žymiai saugesnis nei ankstesnės versijos.Mūsų kelionė po Šiaurės Airiją baigėsi. Kitą dieną mes ir vėl nenuobodžiavom, tačiau šį kartą taip toli jau nebevažiavome. Nusprendėme apžiūrėti Powerscourt dvarą ir sodus. esančius apie 30km. nuo Dublino. Šios vietos istorija prasideda 12 amžiuje.
Tai vienas iš didingiausių Europos sodų. Ši vieta tikras Airijos brangakmenis.

Sodus 1740 metais pradėjo steigti Ričardas Vingfildas, Pauerskorto vikontas. Žodis ,,Sodai“ negali atskleisti didybės, kuri išsidėsčiusi 47 akrų plote. Tai yra įspūdingas kūrinys iš paprastų sodų, plačių terasų, statulų ir dekoratyvinių ežerų kartu su paslaptingais sustojimais, klaidžiais takais, aptvertais sodais ir daugiau nei 200 medžių bei krūmų rūšių. XVIII amžiuje dvaras buvo sunaikintas ugnies, bet buvo renovuotas ir dabar pasitinka su savo istorija, parduotuvėmis ir kavos terasa.

Neįmanoma aprašyti sodų grožio, pačios idėjos. Žmogaus darbas, fantazija taip susilieja į vieną visumą su natūraliu gamtos grožiu, kad belieka tik grožėtis tokiu kūriniu.

Netoli nuo šių sodų yra dar vienas nuostabus gamtos vaizdas - krioklys. Tai aukščiausias Airijos krioklys - 121m. Čia laiką galima praleisti su visa šeima, čia netgi galima išsikepti BBQ, taip pat yra vaikų žaidimo aikštelė. Taigi kai aš paaugsiu manau su tėveliais čia dar ne kartą sugrįšim.
Trečiadienio rytą vėl išsiruošėme į ilgą kelionę. Šį kartą patraukėme link Galway apylinkių pasigrožėti klifais. Senelius šį kartą nustebino tam kraštui būdingos akmeninės tvoros, kurios paprasčiausiai yra sudėtos iš įvairaus dydžio akmenų. Taip airiai nuo seno žymėdavo savo sklypų ribas. Akmeninės tvoros netgi nusidriekia aukštyn į kalnus. Bevažiuojant akį džiugino ir išnyrantys apgriuvę gynybiniai bokštai, bažnyčios bei jaukios šiuolaikinės sodybos. Pakrantė pasitiko stipriu žvarbiu vėju, kuris vijo bangas į didžiules jūroje styrančias uolas ir kranto skardį. Klifai iškilę į daugiau nei 700 pėdų (213 metrų) aukštį ir tęsiasi beveik penkias mylias (8km) į pietus. Nepaisant žvarbaus šalto vėjo nusprendėme ir mes pasigrožėti klifais, deja mamytė su manim aukštai nelipo, nes vėjas buvo toks stiprus, kad net tėvelis negalėjo vežimėlio pastumti. Šių klifų pavadinimas kilęs iš sugriauto iškyšulio forto, kuris buvo nugriautas per Napaleono karus, tam kad pastatyti signalinį bokštą.
Paskutinę dieną su seneliais nuvažiavome į miesto centrą, ir čia esantį Stephens Green parką. Šis parkas yra pačiame miesto centre ir yra labai mėgstamas miesto gyventojų. Šio parko istorija siekia net 17 amžių. 1880 metais parkas buvo sukurtas toks, koks ir išliko iki šių dienų. Čia gausu gėlynų, medžių, taip pat yra fontanas ir mažas vandens telkinys su antimis, kirais bei žuvėdrom.

Labai skanus kumštukas

Draugai

Su kiekviena diena vis daugiau ir daugiau turiu žaisliukų. Kaip man patinka į juos žiūrėti, jie toki ryškūs ir gražūs. Mamytė visus mano žaisliukus vadina draugais, tačiau kažkaip jau nuobodu. Juk kiekvienas iš mūsų turim vardą, tad kodėl gi žaisliukai be vardų. Taigi šią klaidą nusprendė ištaisyti močiutė, ji prigalvojo įvairiausių vardų. Tad nuo šiol gandriukas vardu Simas (tiesa tėvelis kartais pamiršta Simo vardą ir gandriuką Stasium pavadina), kirminas - Tadas, drakoniukas - Mykoliukas, o dramblys - Rudis. Beje dar turiu žirafą, kurios nesimato šioje nuotraukoje, bet ji taip pat buvo nepamiršta ir gavo Agotos vardą.

Du mėnesiai

Štai ir baigėsi vasarėlė, prasideda auksinis ruduo, mokiniai šią dieną sugrįžta į mokyklos suolus. Kokia nuostabi diena! Ir žinoma svarbiausia šiandien man du mėnesiukai. Noriu pasigirti, kiek visko daug aš jau išmokau: aš jau daug stipresnis ir jau bent trumpam pats nulaikau galvytę; šypsausi plačiai plačiai, jei kasnors mane kalbina, kartais ir pats "pašneku", taip norisi daug ką papasakoti tik nevisada pavyksta; seku savo žaisliukus ir juos taip pat bandau pakalbinti. Oi kiek dar daug visko teks man išmokti, bet nėra kur skubėti, juk man dar tik du mėnesiai ;)