Jau senai buvau pasiėmus virbalus į rankas, o mezgimą labai mėgstu. Vis pavartydavau puslapius su gražiais vaikiškais mezginiais, bet niekaip nesiryždavau ką nors numegzti. Kol vieną dieną Eglutė atsiuntė nuorodą su Kalėdiniais šliaužtais http://www.garnstudio.com/lang/en/visoppskrift.php?d_nr=b19&d_id=16&lang=en. Man jie taip patiko, kad nusprendžiau ir aš mūsų mažyliui juos numegzti. Jau po kelių valandų važiavau į parduotuvę pirkti siūlų. Mezgiau iš vilnonių siūlų, kad Juliukui būtų šilta, šaltomis žiemos dienomis. Tad dabar, kai tik einam į lauką visada aprengiu jais Juliuką, drąsiai žinodama, kad mūsų vaikas nesušals.

Ar mamytė, ar tėvelis

Kai būna viena mamytė su manim, man tada viskas paprasta, žinau, kad tik į ją turiu žiūrėti. Ji mane būtinai pašnekins, pajuokins, ar net pabars, kai kumštukus čiulpiu. Ech, bet jai niekaip nesiseka manęs atpratinti, kad jų nečiulpčiau :) Tačiau, kai namuose būna ir tėvelis ir abu su mamyte prie manęs prieina, tada man sunku apsispręsti į kurį čia man geriau pasižiūrėti. Tada pradedu sukioti galvyte, ir vieną akimirką į mamytę pasižiūriu, tada suku galvytę į kitą pusę ir jau į tėvelį žiūriu. Ir vėl iš naujo į mamytę, ir vėl iš naujo į tėvelį... Ir taip keliolika kartų. Tada tėveliai pradeda juoktis iš manęs, kad niekaip neapsisprendžiu į kurį čia geriau pasižiūrėti. O man tada ir šypsena plati iki ausų :) ir juokiamės visi kartu :)

Seilinukas

 

Kaip ir visiems vaikučiams taip ir man prasidėjo seilių tekėjimas. Kai guliu dar nieko  ne taip ir baisiai, bet jei pasodina į kėdutę va tada jau seilių nesustabdyti. Kad nereiktų manęs perrengti dažnai mamytė sugalvojo kitą išeitį ir uždėjo man seilinuką. O man jis toks įdomus pasirodė, bandžiau nuimti, bet nesėkmingai niekaip nepavyko. Tada teko man jį išmėginti įkišant į burnytę. Jeigu to daikto pavadinimas yra seilinukas, vadinasi jį reikia apseilioti, ką aš kuo puikiausiai moku padaryti. Taigi ilgai nereikėjo laukti ir seilinukas buvo jau permirkęs, nors imk ir gręžk :)

Pasivaikščiojimai parke

Kai tik geras oras būna vis su mamyte keliaujam į

lauką pasivaikščioti. Labai gaila, kad prie mūsų namų nėra kur ramiai pavaikštinėti, aplinkui tik gatvės su daugybe burzgančių mašinų. Tada mes važiuojame su mašina iki Phoenix parko ir ten ramiai praleidžiam laiką. Phoenix parkas tai didžiausias uždaras parkas Europoje, užima net apie 700 hektarų plotą. Yra prie pat Dublino centro, o ir nuo mūsų namų jis ne taip ir toli, tad kai tik saulutė šviečia lekiam tenai pasivaikščioti. Parke laisvai ganosi danielių kaimenės. Jie jau yra pripratę prie žmonių dėmesio, tad galima ganėtinai arti prie jų prisiartinti. Čia taip pat yra įrengtas ir zoologijos sodas, kai paaugsiu būtinai ten nueisim. Parke visuomet daug žmonių, kas bėgioja ir sportuoja, kas su šuniukais vaikšto, kas su dviračiais važinėja, nemažai mamyčių su vežimėliais. Savaitgaliais šią vietą mėgsta šeimos, nes įrengtos poilsiavietės su stalais, padaryta futbolui žaisti stadionai. O ir man čia smagu praleisti keletą valandėlių, nes kai mamytė stumia vežimėlį aš saldžiai snaudžiu ir mėgaujuosi grynu oru.

Noriu stovėti

 

Labai vis noriu išbandyti vis ką nors  naujo. Bandau visokiausiais būdais atsisėsti, riečiuosi, riečiuosi tik niekaip nepavyksta dar, dar reikia pasitreniruoti. Mamytė man vis duoda rankytes ir taip bandau vis prisitraukti ir su kiekviena diena man vis geriau sekasi, o kaip man patinka tokie pratimai. Ypač patinka, kai mamytė taip pakelia, o aš strikt ir ant kojyčių atsistoju. Tada bandau kuo ilgiau pastovėti. Iš pradžių kojos linko, vis tas užpakaliukas labai sunkus, niekaip nepavyko man jo išlaikyti ilgai. Tačiau dabar prilaikomas mamytės ar tėvelio remiu kojytėmis stipriai stipriai.

Nauja šukuosena

Štai aš ir tikras berniukas, su nauja šukuosena :) Mano plaukučiai jau buvo tokie ilgi, kad gale susiveldavo ir man labai nepatikdavo, kai mamytė bandydavo iššukuoti, o viršugalvyje pasidarydavo plaukų skiauterė. Jau seniai tėveliai vis kalbėdavo, kad reiktų mane nukirpti, bet niekaip nesiryždavo. Tad trečiadienio vakarą, kaip tarė, taip ir padarė. Mamytė mane palaikė, kad labai nespurdėčiau, o tėvelis su kirpimo mašinėle mane nukirpo. Nelabai man patiko, pats kirpimo procesas, teko ir ašarėlę nubraukti. Tačiau, jau sužinojau, kad grožis reikalauja aukų :) tad norint būti gražiam reikia truputį pakentėti. Nusikirpo visi mano tamsūs plaukučiai, tad nuo šiol esu šviesiaplaukis berniukas. Teisybę pasakius, dar niekad neturėjau tokių trumpų plaukų, aš netgi gimiau su ilgesniais plaukučiais. Teliko tik nuotrauka prisiminimui kiek daug plaukų man nukirpo :)

Nepažįstu

Iki šiol mane galėdavo visi, kas tik norėjo panešioti, pašnekinti, Visiems buvau draugiškas ir nieko nebijojau, šypsodavausi savo plačia šypsenėle ir džiaugdavausi, kai mane panešioja. O nuo šiol jau privengiu nepažįstamų žmonių. Penktadienį, kai važiavom skiepytis, išsigandau gydytojos, nors ji dar prie manęs ir nebuvo prisilietus, tik pašnekinti pabandė. O aš, kad pradėjau verkti ir tik pas mamytę ant rankų pasijutau saugus. Šį kartą skiepijo labai su mažom adatėlėm, tai kai įdūrė net nepajutau, tik jau kai leido injekciją tada jau ašaros byrėjo. Nebepatinka man tos tetos nuo šiol su baltais chalatais, kurios iš pradžių bando prisigerinti, pašnekinti, o paskui paima ir nuskriaudžia.

Šeštadienį važiavome į svečius pas Gabrielę, ir ten mane išgąsdino teta Natalija, bet pabuvęs pas mamytę ir apsidairęs aplinkui, greitai pripratau. Ir po to jau visiems buvau draugiškas. Tik, kai Gabrielė verkti pradėdavo, susigraudindavau ir aš. Norėjau jai kompaniją palaikyti ir pasirodyti, kad ir aš verkti moku ;)

Televizorius

Labai vis noriu pažiūrėti televizorių, ten taip viskas mirga ir vaizdai įvairiausi keičiasi. Tačiau nei mamytė, nei tėvelis man dar neleidžia. Tik jie pamato, kad mano akelės užsekė televizorių, greitai mane pasuka taip kad nežiūrėčiau. Tačiau aš labai puikiai žinau, kad miegamajame paguldytas ant lovos, labai pasistengęs ir pasukęs galvą galiu pamatyti, kas rodoma :)

Keturi mėnesiukai

Kaip greitai bėga dienelės. Štai ir dar vienas mėnesis prabėgo. Ir man jau lygiai keturi mėnesiai. Su kiekviena diena aš vis kanors naujo prisigalvoju ir išmokstu. Seniau man nepatikdavo, kai mane ilgai laikydavo ant rankų, o dabar mano norai visai kitokie, galėčiau turbūt ir visą dieną pas mamytę ar tėvelį ant rankų praleisti. Tik aišku taip ilgai manęs niekas nelepina. Beje ir jau galvytę puikiai pats nulaikau, nebereikia tėveliams jos prilaikyti. Moku ir ant šono apsiversti, jei reikia, ką pasiekti. Kai mamytė kelia už rankyčių bandau jau prisitraukti, labai jau norisi kuo greičiau atsisėsti. Taip pat pradėjau daugiau reikalauti  dėmesio ir bendravimo, patinka kai mane pašnekina, o ypač kai prajuokina. Jei išmokstu ką nors naujo, tai kartoju šimtus kartus, kad geriau išmokčiau. Valgydamas būtinai turiu su rankyte ką nors maigyti, dažniausiai tai būna mamytės megztuko kraštas; arba stipriai suspaudžiu mamytės pirštus.

Pradėjau labai domėtis, kas dedasi aplinkui, reikia apžiūrėti  ir ištyrinėti kiekvieną naują kampelį.  Viskas dabar man ypatingai įdomu. Kai būnu ant rankų tik spėju sukioti galvytę tai į vieną, tai į kitą pusę. Kai buvom svečiuose pas Rugilytę, man ten labai patiko šuniukas Brunas, jis toks mielas ir keistas, vis stebėjau , ką jis veikia ir kur  bėga. Ir aišku teta Neringa palepino palaikydama mane ilgokai ant rankų :)  Pradėjau skirti ir svetimus žmones, kai netikėtai Donata mane paėmė išsigandau ir pradėjau verkti, truputį apsipratęs ir apsižvalgęs vėliau mielai leidau laiką ir pas ją ant rankų.

Visus savo žaisliukus stengiuosi paimti į rankas ir žinoma įdomiausia juos paskanauti., pakramtyti. O labiausiai patinka pagraužti savo pleduko kampą. Mamytė mane užkloja tikėdamasi, kad aš jo nepasieksiu, tačiau aš jau ne toks ir žioplas ;-) pakeliu aukštyn savo kojeles ir taip pasiekiu su rankytėm pledą ir prisitraukiu prie burnytės.
Puikiai pavyksta išsiimti soskiuką, iš burnytės, tik ne visada taip puikiai pavyksta jį atgal įsidėti. Bet tai nebėda, žinau, kad truputį paverkus mamytė man jį būtinai paduos.

Pasidariau ir garsiakalbis, net visi namai skamba, kai aš stengiuosi pakalbinti žaisliukus. O kai pradedu burgzti  ir leisti seilių burbulus, tada seilės per šonus upeliais teka.

Spėjau ir apsirgti šį mėnesiuką, tačiau ne taip ir baisiai. Tik vieną dieną buvo pakilus temperatūra, paskaudėjo truputį gerklytę. Na o labiausiai tai prakankino sloga, nebūtų ji tokia baisi, jei nereiktų nosytės valyti. O ta jau procedūra man visai nepatinka, tada garsiai garsiai šaukiu ir verkiu protestuodamas, tačiau tai mamytės neįtikina ir vistiek nosytė būna išvalyta. O jei tėvelis būna namuose, tai jis mane būtinai paguodžia, po tokių nosytės procedūrų.

Fotosesija

Jau daugiau nei prieš mėnesį laiko visi trys fotografavomės mūsų pirmoj šeimyninėj fotosesijoj. Dublino botanikos sode tą dieną praleidome net kelias valandas. Visą mėnesį labai laukėm nuotraukyčių. Tad vakar mūsų norai išsipildė ir jau turime pirmos fotosesijos knygą. Labai ačiū fotografui už nuostabų darbą, nuotraukos nepakartojamai gražios. Tikimės, kad dar ne vienoj fotosesijoj nusifotografuosim. http://www.sivakoff.net/