Puodukas

Pamačius šią nuotrauką turbūt ne vienas pagalvosite, kaip smagu Juliukui ant puoduko sėdėti. Tačiau šis smagumas trunka neilgai, tiksliau tik keletą akimirkų. Taip pasodinamas leidžiasi tik su kelnėmis. Įdomu Juliukui su šiuo nauju daiktu pažaisti: sudėti ar išimti kamuoliukus, pasodinti šuniuką ar meškiuką. Labai linksma, kai ir ant galvos užsideda. Leipsta juokais, kai mamytė ir tėvelis patys sėdasi ant puoduko, bandydami įtikinti, kad tai visai nebaisu. Tačiau atsisėdus pačiam Juliui visas smagumas ima ir pradingsta. Štai taip mūsų mažojo veidelis pasikeičia, po kelerių minučių praleistų ant puoduko

 

Jeigu numaunu kelnes ir pampersą ir taip tenka pajusti, kas yra tas puodukas. Ašaros bėga per skruostus, visas net drebėti pradeda iš baimės.

 

Ech tas mūsų mažasis Juliukas, kaip mažas zuikelis, visko bijo. Panašiai kaip pasakoje "Dangus griūva", net mažas lapelis išgąsdintų mūsų Juliuką :))))

Pirštukas

Visi puikiai žinome, kad mažieji pažįsta jiems naująjį pasaulį viską liesdami ir kišdami į burnytę. Ne išimtis ir mūsų Juliukas. Kumštį ir pirštus jau seniai pamėgo čiulpti, jau nuo tada kai paguldytas ant pilvuko pradėjo kelti galvytę. Kai nusibosdavo stengtis kelti galvą, mielai grauždavo vieną kumštį. Pradžioje stengdavomės sutrukdyti tokiems pasimėgavimams, tačiau mūsų pastangos buvo perniek. Ištraukti pirštukai iš burnos, neilgai trukus vėl atsirasdavo ten pat.

Naujus daiktus Juliukas stengiasi kuo labiau ištyrinėti ir pačiupinėti. Griebdavo viską rankytėmis, kad tik galėtų pačiupinėti ir žinoma jei pavyktų ir paskanauti. Vieną dieną mūsų smalsuoliukas užsimanė paliesti kaktusą. Tėvelis neprieštaravo šiam Juliuko norui... Nubyrėjo tada Juliukui keletas ašarėlių, bet nuo tos dienos pasidarė atsargesnis. Dabar naujus nežinomus daiktus pirmiausia patikrina su vienu pirštuku. Įsitikinęs, kad saugu liesti, tada jau pasiima su visa ranka, o vėliau....  paragauja.

Mūsų mažieji augintiniai

Ne vieną kartą esam pagalvoję įsigyti kokį nors mielą gyvūnėlį, kuris kartu gyventų su mumis. Aš labai myliu kates, mielai sau namie auginčiau mielą kačiuką. Tačiau Modesto meilė katėms tokia, kad manau kambaryje pas mus niekada katytė negyvens ;) Laikyti šunį apartamentuose manau ne išeitis. Tikrai nenorėčiau kiekvieną ankstų rytą eiti į lauką ar saulei šviečiant, ar lietui lijant, tik tam kad pavedžioti augintinį. Taip po tokių pamąstymų pas mus namuose niekas ir negyveno.

Tačiau vieną balandžio vakarą Modestas iš darbo grįžo su mažiuliuku zuikučiu. Labai nustebau iš kur jis jį gavo. Pasirodo, važiuojant iš darbo šį gležną gyvūnėlį apgynė nuo varnų ir šarkų, kurios zuikelį būtų užkapojusios. Zuikutis buvo toks mažytis ir silpnas, kad teko mums jį pasilikti namuose. Galvojom paauginsim truputėlį kol sustiprės ir atsigaus, ir paleisim lauke. Tačiau su kiekviena diena vis labiau prisirišdavome prie šio gyvūnėlio, tad mintį paleisti jį į laisvę pamiršome.

Po kelių dienų zuikiui buvo išrinktas Pūkio vardas. Vakarais naujasis mūsų namų gyventojas straksėdavo po kambarį, apžiūrėdamas kiekvieną namų kampelį. Ieškodamas šilumos visada prisiglausdavo parbėgęs prie kojų. Juliukas taip pat rūpindavosi mažuoju zuikiuku. Su vaikštyne vis prieidavo prie dėžės pažiūrėti, ką veikia zuikelis. Vieną kartą beglostydamas Juliukas taip užpešė plaukelius zuikiui, kad tas iš baimės net apsisysiojo.

Taip per keletą dienų Puikis tapo mūsų šeimos dalimi. Artėjo mūsų atostogos, paleisti šio mielo gyvūnėlio nesinorėjo, tad susitarėm su draugais, kad kol mūsų nebus priglaus mūsų zuikiuką. Tačiau Pūkiui šios permainos nepatiko, tad be mūsų išgyveno vos keletą dienų.

Grįžę po atostogų ilgai svarstėme, kokį gyvūnėlį įsigyti. Turėjome jau nupirkę narvą, tad betrūko tik naujojo gyventojo. Tad po ilgų svarstymų narve apsigyveno juoda jūros kiaulytė.

Atsistojau

Pirmą kartą savarankiškai Juliukas atsistojo tuomet, kada nei aš nei Modestas nematėm.

Kai mūsų tėveliui būna viduryje savaitės išeiginė, visuomet tą dieną praleidžia kartu su Juliuku. Tad balandžio 12-ąją aš išskubėjau ryte į darbą, o namie karaliauti palikau abu savo vyrukus. Kuomet Modestas nuėjo nusiprausti į vonią, Juliuką paliko lovelėje su žaislais, kad būtų saugu ir turėtų, ką veikti mažylis. Keisčiausia buvo tai, kad parėjęs rado Juliuką  bestovintį, tvirtai įsikibusį į lovelę ir besišypsantį iš tos laimės, kad pats atsistojo.

Dabar Juliukas daug lengviau atsistoja lovelėje ir kojytes pastato taip, kad nenukristų. Atsistojęs būtinai turi pasimaivyti prieš veidrodį, kuris kabo šone lovelės ir pabandyti pagriebti žaisliukus, kabančius ant lovelės. Noras stovėti pasidarė begalinis, prie manęs visada kabinasi ir bando kaip nors atsistoti. Kai rengiamės pasodinu, kad aprengti maikutę, tai Juliukas ant manęs net supyksta, kodėl aš jam neleidžiu stotis.

Trečiasis dantukas

Pavasaris

Po ilgos darbo savaitės, vis tikiuosi, kad geras oras lepins mus savaitgalį. Tačiau ne visada taip pasiseka. Gyvenam Airijoj, kur lietus ir apniukusios dienos pakankamai dažnas reiškinys. Čia vieną minutę gali šviesti saulė, o jau po akimirkos žiūri, kad lietus pliaupia. Aišku smagu čia žiemą, kuomet nereikia storiausių kailinių, šilčiausių kepurių su pirštinėm, ar vilnonių kojinių. Labai šaltų žiemų čia tiesiog nebūna. Tačiau nesulaukiam ir labai šiltų vasaros dienų. Galima pasakyti taip, kad gyvenam šalyje, kurioje nei labai šaltų žiemų nebūna, nei labai karštų vasarų.

Šeštadienio rytas buvo nuostabus, saulė švietė iš pat ryto. Mintyse tikėjau, kad geras oras bus visą dieną. Tad pavalgę pietus su Juliuku išskubėjome į mūsų pamėgtą Phoenix'o parką. Tik įvažiavus į parką nustebau, kad jau viskas pradėję žaliuoti, kai kurie medžiai jau puikuojasi mažais žaliais lapukais. Visa gamta tiesiog bunda po žiemos miego. 

Vaikščiojom su Juliuku po parką ir gėrėjomės pavasrio grožiu. Tiksliau aš labiau dairiausi, kaip keičiasi gamta.

 Manau tai pats gražiausias metų laikas.

 Pavasario pasikeitimai Juliui netokie įdomūs. Kai sustodavau, ką nors nufotografuoti jis pradėdavo pykti, lyg ragindamas mane eiti tolyn, kur daugiau žmonių ir jam nebūtų nuobodu. Juliukui  žymiai įdomiau buvo pažiūrėti, kur kokie vaikai žaidžia, ar stebėti pro šalį praeinančius. Kiekvienam atsisukusiam, kaip visada dovanojo plačiąją savo šypsenėlę.

Devyni mėnesiukai

 Balandžio pirmoji puikiai žinoma kaip melagių diena. Šiemet nepavyko nei pačiai ką nors prigauti ir man niekas melagingo pokšto neiškrėtė.

O pas mus namuose tradiciškai, kaip kiekvieną pirmą mėnesio dieną, ant stalo puikuojasi tortas, tik šį kartą jau su devyniomis žvakutėmis. Kad nebūtų liūdna vieniems valgyti tortuką į svečius pasikvietėme draugus. Juliukas be galo mėgsta leisti laiką su Rugile, ypatingai patinka kartu su ja žaisti mėtant kamuoliukus. Mažasis mūsų beždžioniukas stengiasi viską atkartoti, ką Rugilė daro. Taip su ja bežaidžiant labai pamilo mažuosius kamuoliukus.

Šį mėnesiuką pirmą kartą Juliukas, ne tik stebėjo bedegančias žvakutes ant torto, bet ir daviau truputėlį paragauti mano pagaminto torto. Pas mus jau nebe pirmą kartą ant stalo mascarpone sūrio tortas, dabar jis mūsų mėgstamiausias ir dažniausiai mano gaminamas. Svarbiausia, kad greitai paruošiamas ir labai labai skanus. Rekomenduoju visiems pamėginti pasigaminti ir paragauti http://www.supermama.lt/forumas/index.php?showtopic=11087.

O dabar trumpai apie mažajį Juliuką. Turbūt geriau būtų apibūdinti, kaip mažąjį tinginiuką. Dar niekaip nepavyksta jam pačiam atsisėsti, nebent lovoj, kada yra į kur atsiremti. Gal ir pavyktų jam daugiau ką padaryti, jei tik labiau pasistengtų. Tačiau jei jis guli ir vartosi, tai nemato jokio poreikio pasistengti atsisėsti. Juliukas žymiai geriau jaučiasi būdamas ant lovos, tada ir pašliaužti bando, vos spėju aš jį lovoje gaudyti. O ant grindų jam nedrąsu, tik truputį pabuvęs pradeda zirzenti ar net verkti, kad jam nebepatinka. Taigi mažajam karalaičiui turi būti minkšta.

Ilgą laiką nenorėjo Julius pats pieno buteliuko laikyti. Nors pieną geria, tik ryte ir prieš naktinį miegelį. Stengiausi ilgą laiką įduoti buteliuką į rankas, bet jis neimdavo. Atmesdavo rankas į šonus ir taip mėgaudavosi pienuko gėrimu. Tik prieš keletą dienų pradėjo rytais po truputį stengtis pats laikyti buteliuką, ir labai nustebau, kai vakar vakare paguldžius į lovelę, Juliukas neleido man laikyti buteliuko. Nustūmė mano ranką į šoną ir išdidžiai pats laikydamas traukė pieną. Jau įsitikinau, kad Juliui bet kokią naujovę reikia laiko įsisavinti, belieka tik apsišarvuoti kantrybe ir viskas mums pavyksta.

Iš ko padaryti mažyčiai vaikučiai?

Iš ko padaryti mažyčiai vaikučiai?
Kodėl tokie gražūs,rausvi ir minkštučiai?
Čia dėta meduolių iš pienių medaus,
Berta mėlynių iš miško tankaus.
Dar būna pridėta aušrinės spalvos,
Rasos įmaišyta ir ryto gaivos.
Melsvųjų akelių mamytė norėjo -
Prie mielo veidelio rugiagėles dėjo.
Kai pasvajojo žalių ar pilkų,
Ežero buvo prašyta spalvų.
Dukrelės tebūna auksiniai plaukai -
Saulėj bangavo kviečiai ir linai.
Reikia sūneliui plaukelių juodų -
Varnelė atskrido,pamojo sparnu.
Taip po truputį ir turim vaikutį.
Glėbin jį imam,brangiausiu vadinam

Vaikštynė

 Apie vaikštynes prisiskaičiau visokiausių atsiliepimų. Teisybę pasakius nelabai geros aš nuomonės apie jas buvau. Todėl taip ilgai Juliukui jos ir nepirkom. Perskaičiau nemažai informacijos apie jas padariau tokią išvadą, kad saikingai naudojant vaikštynę, nieko blogo nenutiks. Nenorėjau tik aš Juliuko į ją sodinti, kol pats dar nebuvo toks stiprus ir kol dar nesėdėjo. Tad nupirkus vaikštynę dabar jis kuo puikiausiai joje jaučiasi.

Pirmąją dieną buvo labai susidomėjęs žaisliukais esančiais ant vaikštynės, vis bandė nulenkti tai gėlytę, tai arkliuką.  Stebina vaikų sugebėjimas taip greitai įsisavinti naują daiktą, jau antrą dieną mūsų mažasis vyrukas kuo puikiausiai keliavo ten kur jis nori. Teko ir mums atsargumo priemonių imtis, o tai greitai Juliukas nukeliavo  prie šaldytuvo ant kurio yra magnetukai. Tad kėdė jau pastatyta taip, kad neprieitų. Greitai buvo pastebėtas tėvelio telefonas padėtas ant mažo stalo. Interneto modemo laidus taip pat netruko atrasti ir patampyti. Taigi saugokitės tėveliai mažasis Juliukas jau nebe toks mažas ;)

 Kai Juliukas vaikštynėje ir man ramiau, ypatingai tada kai grįžus iš darbo reikia vakarienę paruošti ar apsitvarkyti. Tada aš sau ramiai galiu kuistis virtuvėje, o jis vaikšto aplinkui. Tereikia tik kojas pasaugoti, o tai labai skaudžiai būna, kai atsitrenkia su vaikštyne. Pamiršau paminėti, kad Juliukas jau mažasis mamytės pagalbininkas yra, skalbinius nuo džiovyklės greitai nuima ir virtuvinį rankšluostį pasigriebia, jei tik pasiekia.

Švento Patriko diena Airijoje

 

 Švento Patriko diena yra kasmetinė airiška šventė, skirta Airijos globėjui Šv. Patrikui. Šventė rengiama kasmet kovo 17 dieną. Apie šv. Patriką, Airijos šventąjį ir globėją, sukurta keletas pasakojimų. Manoma, kad jis gimė Velse apie 400 metus. Iki 16 metų Maewynas save laikė pagoniu. Kaip tik tada vaikinas buvo ir parduotas į vergiją. Būdamas nelaisvėje jis atsivėrė į krikščionybę. Po šešerių metų Maewynas pagaliau ištrūko iš vergijos ir nuvyko į Gaulio miestą. Ten 12 metų studijavo vienuolyne. Studijų metu jaunuolis suprato, kad jo misija – visus pagonis paversti krikščionimis. Jis norėjo grįžti į Airiją ir ten įvykdyti savo užduotį. Tačiau jo vyresnieji nusprendė, kad į Airiją vyks šventasis Palladius. Tačiau pastarasis po poros metų buvo perkeltas į Škotiją ir tada Maewynas–Patrikas (jau persivadinęs krikščionišku vardu) pagaliau buvo paskirtas antruoju Airijos vyskupu. Jis gana sėkmingai krikštijo vietinius gyventojus. Patrikas keliavo per Airiją, steigdamas naujus krikščioniškus vienuolynus, mokyklas ir bažnyčias. Taip jis pamažu keitė savo šalį.

Patriko misija truko 30 metų, kol galiausiai jis apsistojo Downo grafystėje. Šv. Patrikas mirė 461 metų kovo 17 dieną. Nuo tada ši diena švenčiama jo garbei. 

Vienas iš svarbiausių šventės ir pačios Airijos simbolių – trilapis dobilas (air. shamrock). Manoma, kad šis simbolis atsirado tada, kai šv. Patrikas panaudojo trilapį dobilą šv. Trejybei paaiškinti: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Šventoji Dvasia yra atskiri to paties vieneto elementai, kaip ir trys atskiri, tačiau kotelio sujungti, dobilo lapeliai. Šv. Patriko pasekėjai ėmė tradiciškai įsisegti trilapį dobiliuką šventės metu.

Legenda pasakoja, kad Šv.Patrikas, skambindamas varpu, iš Airijos salos išvijo roplius ir nuodingus gyvius. Todėl ikonografijoje vaizduojama, kaip Šv.Patrikas pastoralu persmeigia gyvatę.

Kitame pasakojime sakoma, jog tam, kad įtikintų Dievo buvimu abejojančius pagonis, Šv.Patrikas žemėje išrausęs duobę, iš kurios pliūptelėjo skaistyklos liepsnos ir pasigirdo kenčiančių sielų aimanos. Todėl Šv.Patrikui yra meldžiamasi, kad šis gelbėtų nuo pragaro kančių ir apsaugotų nuo gyvačių ir pasiutligės.

Kitas šv. Patriko šventės simbolis – leprikanai (air. Leprechauns). Tai mistiniai atsiskyrėliai, kurie vengia kontakto tiek su mirtingaisiais, tiek su nemirtingomis būtybėmis – elfais. Jie uoliai siuva... batus. Taip pat jie yra paslėptų brangenybių savininkai. Leprikanas visada gali būti užtinkamas su batu vienoje rankoje ir plaktuku kitoje. Lobių ieškotojai gali priversti leprikaną išduoti paslaptį, kur paslėptos brangenybės. Tačiau jei tik žmogus nusisuka į šalį – leprikanas iškart išnyksta. Todėl, norint surasti lobį, reikia nenuleisti nuo atsiskyrėlio akių. Dauguma leprikanų negražūs – maži, stori, raukšlėtais veidais senukai, tačiau, nepaisant kūno sudėjimo, labai grakščiai judantys.

Tai tokia trumpa istorija, kas ta Patriko šventė. Taigi tau labiausiai švenčiama šventė Airijoje, manau pralenkia netgi Kalėdas. Šios šventės metu daugiau nei 100 miestų bei miestelių vyksta tradicija tapę paradai, kuriuose svarbiausias džiaugsmas, muzika, žalia spalva, drabužiai, siejami su leprikanais ir žinoma neapsieinama be alaus.

Gėda net prisipažinti, kad per septynis metus pragyventus Airijoje nė karto nebuvau buvus Šv. Patriko dienos parade. Tad šiemet nusprendėme visi trys šioje šventėje sudalyvauti.

Pilnos Dublino centro gatvės šventiškai nusiteikusių ne tik airių, bet ir miesto svečių sukuria nepaprastą šventišką nuotaiką. Žmonių begalės, tad norintys iš arti stebėti paradą atvyksta anksti ryte, kad užsiimti vietas. Mes atvažiavome jau paradui prasidėjus, bet vis tiek bent akies krašteliu stebėjom paradą. Beje jau nebe pirmi metai, kai šiame parade dalyvauja lietuvių bendruomenė.

Antras dantukas

Nuo pirmojo dantuko pasirodymo, antrojo dantuko laukėme beveik mėnesį laiko. Pirmasis dantukas jau gerokai paaugo, stiebiasi į viršų su kiekviena diena. Kai tik Juliukas neramus būdavo, vis manydavom, kad dantukai. Turbūt tokios jau mes mamos esam, kad kiekvienam vaiko neramumui sugalvosim priežastį. ir tokiu metu visada bėdą suversime dantų dygimui. Tačiau po ilgo laukimo, jau kai net neįtariau, pamačiau antrąjį Juliaus dantuko kraštą, besistengiantį išlįsti. Antrasis dantukas mums taip pat didelių bėdų nesukėlė. Tik tiek, kad seilės dabar "upeliu" teka, tad be seilinuko palikti mažojo nebegaliu. Lauksime dabar pasirodančių ir viršutinių dantukų.

Smagios maudynės

Kai pirmą kartą maudžiau Juliuką vonelėje, ji man atrodė tokia didelė. Maniau, kad teks labai ilgai laukti kol ją išaugsime. Tačiau laikas nenumaldomai greitai bėga  tik pastebi, kad rūbeliai vėl maži ir ta pati didelė vonelė taip pat Juliukui per maža.

 Paskutinius du kartus, kai joje maudžiau mažąjį, visa vonia, tikrąja to žodžio prasme, plaukė. Juliui taip patiko taškytis, kad jis su kiekvienu pliaukštelėjimu rodos bandė pagauti ir sugriebti vandenuką. Taip su kiekvienu pliaukštelėjimu grindys pildėsi didesniu kiekiu vandens. Teko ir kilimėlius nuo grindų visus surinkti, kad nepermirktų. Jau nekalbu apie save, buvau visa šlaput šlaputėlė. O Juliui vis linksmiau buvo.

Nors Juliukas dar tvirtai pats nesėdi,  kad nereiktų kankinti mažoje vonelėje sekmadienį nutarėme pabandyti išmaudyti didelėje vonioje. Didelė vonia, daug vietos, visi žaisliukai sutilpo į vonią. Ten vietos buvo ir varlytėms atkeliavusioms iš Vokietijos ir dainuojančiam vėžliui ir dar kitiems žaisliukams. Tokios maudynės Juliukui labai patiko. Taškė vandenuką, griebė žaisliukus, dairėsi aplinkui nesuprasdamas iš kur čia tiek daug vandens. Nuo šiol galime pasakyti mažajai vonelei "atia", atėjo laikas maudynėms didelėje vonioje.

Nauja žaidimo vieta - maniežas

 

Seniau Juliuką drąsiai galėdavau palikti ant lovos nebijodama, kad nukris. Tereikdavo kelių žaisliukų ir jis sau ramiai gulėdavo, žaizdavo, bei šnekėdavo. Mėgdavo ir savo lovelėje žiūrėti į besisukančius žaisliukus, taip net porą valandų praleisdavo rytais, bekalbindamas žaisliukas, pačiulpdamas savo rankytės pirštukus ar kokį žaislą. 

Pajutęs, kad jau gali pats sėdėti, noras gulėjimui greitai pradingo. Juk žymiai įdomiau sėdint žaisti, taip geriau gali patyrinėti žaisliukus bei matosi, kas kambaryje vyksta. O paguldytas Juliukas vietoje irgi nenustygsta, reikia vartytis nuo nugaros ant pilvo ir atvirkščiai. Taip po visą lovą duodasi, tik spėk gaudyti. Palikti vieno jau nebegaliu, nes vieną akimirką jis gali sėdėti, o kitą jau žiūrėk ant pilvo guli ir bando kokį žaislą pasiekti. 

Teko tėveliui iš dėžės ištraukti ir sutverti maniežą. Kuriame nuo šiol galiu saugiai ir ramiai palikti Juliuką. Kaip ir visiems vaikams, taip ir Juliukui šis maniežas nelabai daug džiaugsmo teikia. Rytais drąsiai pasodinu mažąjį į maniežą, apkraunu gausybe žaislų, kad nuobodu nebūtų. Taip galiu pati apsitvarkyti, nusiprausti ir ramiai kavos atsigerti. Bet žymiai smagiau Juliukui kartu su mumis ant sofos sėdėti. Reikia jam, kad kas nors būtų šalia, taip jis gali ilgiau sėdėti ir žaisti su savo žaisliukais. O kai šalia įsitaiso tėvelis su kompiuteriu, tada išvis labai smagu būna :)

Pirmasis dantukas

Valio, valio, valio - pagaliau išdygo pirmasis dantukas. Tėveliai jau seniai laukė, kada gi man pasirodys pirmieji mano dantukai. Kai ketvirtą mėnesiuką pradėjau visus žaisliukus kišti į burną, tada jau tėveliai spėliojo, o gal dantukai pradeda dygti. Tačiau jie klydo. Dar keletą mėnesiukų teko laukti šio lemtingo momento. Vis tikrindavo burnytę, ar dar neišlindo, koks mažiukas dantukas.

Tik pargrįžus iš Lietuvos buvau nenuorama zirzliukas, viskas man buvo blogai ir negerai, nenusėdėdavau vienoj vietoj, vis reikėdavo mane linksminti. Mamytė pagalvojo, kad aš toks esu todėl, kad būnant Lietuvoje pripratau būti palepinamas, panešiojamas. Šį kartą net neįtarė, kad mane kankina besikalantis dantukas. Ketvirtadienio rytą kuomet mano pirštukas nuolat buvo burnytėje, mamytė nusprendė patikrinti, ką aš taip kasau. Kiek jai buvo laimės, kai apčiuopė mano dantuką, aštrų vos vos prasikalusį dantuką. Džiaugiuosi, kad pirmasis apatinis dantukas prasikalė be ypatingų kančių, kelios dienos irzlumo nemanau, kad labai daug nepatogumų sukėlė tiek man, tiek tėveliams. Mažojo dantuko dar nesimato, bet galima pajusti, dar jis tik stiebiasi ir po truputį auga. Jau nebeturite teisės manęs vadinti bedančiu :)

Naujų pažįstamų būrys Lietuvoje

Dienas namuose įpratę leisti dviese su Juliuku. Vakarais abu laukiame grįžtančio iš darbo tėvelio. Kiek džiaugsmo suteikia mažajam tik duris pravėręs tėvelis. Iš karto šypsena plačiausia ir laukia kada prieis pakalbinti. Atrodo tik kelias valandas nemato, o džiaugsmo būna be galo daug. Dažniausiai tik savaitgaliais susitinkame su draugais. Juliukas nebijo nepažįstamų, nors dažniausiai laiką leidžia tik su manim. Ypač patinka vaikų kompanija, atrodo tuoj tuoj atsistos ir nubėgs kartu žaisti.

Tik pargrįžus į Lietuvą mus sutiko močiutės ir senelis. Pirmiausia visi puolė prie Juliuko, juk taip pasiilgę ir taip smalsu kaip jis paaugęs, kaip pasikeitęs. Močiutė net su Modestu pamiršo pasisveikinti, tik mašinoje atsitokėjo ir labas pasakė :)  Besišnekučiuojant neprailgo kelionė iki Tauragės.

 Pirmiausia Juliukas susipažino su sesute Deimante, kuri su nekantrumu laukė mūsų grįžtančių. Džiaugsmas buvo abipusis. Juliukui  patiko sesės draugija, mielai su ja žaisdavo ir buvo patenkintas, kai jį nešiodavo. Lietuvoje siautė gripo epidemija. Kai kurios mokyklos, tame tarpe ir Deimantės, buvo uždarytos dėl karantino. Deimantei nereikėjo eiti į mokyklėlę. Taip daugiau laiko galėjom praleisti visi kartu.

 

Ilgai laukti nereikėdavo, kai į svečius atskubėdavo pusbrolis Jonukas

 

O štai ir mažoji pusseserytė Dominyka

 

 Paviešėję Tauragėje išskubėjome ir  link Kauno. Labai laukė mūsų ir brolis Nerijus su šeima. Jokūbui keistai atrodė iš pradžių Juliukas, nežinojo kaip bendrauti, kaip kalbinti. Labiausiai tai Juliuką lepino dėdė Nerijus. Nešiojo, viską rodė, viską leido imti ir pačiupinėti. Nenuostabu, kad jau kitą dieną Juliukas pamatęs dėdę ištiesė rankas, kad jį paimtų. Kokie gudrūs tie vaikai, greitai pajunta, kaip smagu būti nešiojamiems ir lepinamiems. Taip pat esam dėkingi tetai Inei, kurios dėka Juliukas išmoko rodyti "atia". Tik pamatydavo Inę tuoj pat pradėdavo čiauškėti "tia tia" ir modavo rankute.

Porą dienelių paviešėję Mastaičiuose išskubėjom į Kačerginę pas Agnę, Virgi ir jų mažąją Kotryną. Nuostabi jų mažoji dukrytė, ragino Juliuką kartu pažaisti, davė jam savo žaisliukus. O kai Juliukas valgė košę, ji laikė buteliuką su pieno mišinuku ir skatino Juliuką valgyti, nes kitaip sakė neduos jam pieniuko :) Labiausiai patiko vaikiškas paprastumas, kai keičiau Juliukui sauskelnes, pribėgus Kotryna pareiškė: "O, Juliukas uodegėlę turi!".

Nors Lietuvoje viešėjome tris savaites, laikas tikrai neprailgo. Visada smagu sugrįžti į gimtus namus ir pasimatyti su giminėmis ir draugais.

Pėdutės

Jau įpratęs esu viską, kas tik patenka į mano rankytes, paskanauti. Nesvarbu, kas tai būtų, ar žaisliukas, ar telefonas ar merliukas - viskas keliauja tiesiai į mano burnytę. Neįdomu vien tik apžiūrėti daiktą, daug smagiau yra jį paragauti. Savo rankytės, kumštukus ir pirštukus jau senai pamėgau. Laikas nuo laiko jie atsiduria mano burnytėje. Dabar atėjo eilė pėdutėms. Pirmą kartą paragavęs labai susiraukiau, nepatiko man jų skonis. Pakrutinau kojų pirštukus, pasižiūrėjau į juos keistai. Mamytė spėjo pagalvoti, kad turbūt daugiau aš jų į burnytę nebekišiu. Tačiau antras bandymas buvo daug sėkmingesnis ir skanesnis :) Paskanavau vienos kojos pirštukus, paskui jau nusprendžiau patikrinti, ar ir kitos kojos pirštukai bus tokie pat skanūs. Dabar, kai tik mamytė keičia man sauskelnes, neatsispiriu pagundai pažaisti su savo pėdutėmis ir būtinai kojų pirštukus apčiulpiu :)

Septyni mėnesiai

Septinto mėnesio gimtadieniuką atšventėme Lietuvoje. Kaip įprastą kiekvieno mėnesio pirmą dieną mūsų namuose būtinai turi būti tortas su žvakutėmis. Šį kartą pagaminau mascarpone tortą su mėlynėmis, kurį papuošėme močiutės nupirkta grojančia žvake. Dar tėvelis nupirko žvakutę, bei fejerverkų. Močiutės nupirkta žvakė ypač patiko, uždegus gėlės žiede esančias žvakutes - gėlės žiedas išsiskleidė ir pradėjo groti gimtadienio melodiją.

 Neplanuotai  šį kartą gavosi didelė šventė - su dovanom, su grojančiomis žvakėmis, vaikišku šampanu, bei kepurėlėmis. Tai buvo pirmas mėnesiukas, kada taip linksmai atšventėme. 

Juliukas, kuris paprastai nemėgsta kepurių, šį kartą neprieštaravo, kai uždėjome šventinę kepurėlę. Žiūrėjo į visus mus ir stebėjosi, kodėl čia mes visi su kepurėlėmis.  

Pirmasis Juliuko skrydis lėktuvu

Pirmosios Juliuko atostogos! Skamba stebuklingai, nors jam kiekviena diena dar kaip atostogos. Kokia smagi ta nerūpestinga kūdikystė ir vaikystė. Turbūt kiekvienas iš mūsų norėtume sugrįžti bent trumpam į ją ir pajusti tą jausmą - kaip smagu būti vaiku.

Didžiausias nerimas buvo dėl Juliuko, kaip jam bus pirmas skrydis. Prisimenu ne vieną skrydį dar be Juliuko, kuomet maži leliukai lėktuvui kylant ar leidžiantis labai verkdavo. Todėl mintyse kūriau planus, kaip reiks Juliuką nuraminti.

Penktadienio rytas buvo ankstyvas, penktą valandą teko keltis ir ruoštis kelionei. Juliukas kaip suprasdamas nepyko taip anksti pažadintas, kantriai ruošėsi kelionei, net neprieštaravo kai jį rengiau. Manau maži vaikai žymiai daugiau supranta, nei mes suaugusieji įsivaizduojam. Važiuojant į orouostą Juliukas užsnūdo, tačiau tik įėjus į orouosto pastatą prabudo ir smalsiai dairėsi aplinkui. Jam taip viskas buvo įdomu, dairėsi į šalis ir stengėsi viską apžiūrėti. Manau Juliukui užteko įspūdžių pačiam orouoste, tad tik įsėdus į lėktuvą, įsipatogino pas tėvelį ant rankų ir dar nepakilus lėktuvui užsnaudė. Pabudęs mielai dairėsi, šnekino kaimyninius keleivius. Tad trys valandos skrydžio visai neprailgo. Leidžiantis lėktuvui taip pat mūsų lelius buvo ramutis. Tad be reikalo tiek daug jaudinausi ir jau nusileidus lėktuvui lengviau atsipūčiau. Su tokiu vaiku nebaisi jokia kelionė.

Lagaminus kraunam, tyliai iškeliaujam...

 Rytoj mūsų šeimynėlės laukia pirmoji ilga kelionė į Lietuvą. Labai jau ilga nepavadinsi, juk tik trys valandos skrydžio lėktuvu ir jau Lietuvoje. Tačiau tai pirmas Juliuko skrydis lėktuvu. Tad naujų įspūdžių manau netruks. Keista skristi žiemą, visada skrisdavau tik vasaros atostogoms. Po ilgos pertraukos teks prisiminti ir lietuviškos žiemos malonumus. Truputėlį gąsdina ligos, kurios siaučia Lietuvoje, nesinorėtų grįžus susirgti.Tikimės, kad neteks su jomis mums susidurti.

Kad Juliukas nesušaltų nusprendžiau numegzti šiltą vilnonį megztuką. Aprašyme parašyta buvo, kad reikia megzti iš merino vilnos, nežinojau kuom skiriasi paprasta vilna nuo merino. Pasirodo, kad labai net skiriasi. Mažiems vaikučiams patariu megzti tik iš tokios vilnos, nes ji be galo švelni ir 'nekanda' kaip įprasta vilna. Nelabai daug laiko belieka mezgimui dienos metu, tačiau per pusantros savaitėlės mezginį pabaigiau. Dabar jau mums nebaisios ir šalčiausios žiemos.

Bandymai sėdėti

Nuo Naujųjų Metų pradžios stengiuosi vis pats sėdėti. Lovelėje tvirtai įsikimbu ir pats pasėdžiu, bet dar turi mane prižiūrėti, nes išsilaikyti pats ilgai nemoku,  nuvirstu į šoną. 

Taip pat ant kelių sėdėdamas išsilaikau....

O vakarais, kada jau esu mažiukas zirzliukas, man reikia daugiau dėmesio, atsisėdu prie mamytės ar tėvelio, taip kartu žaidžiame su žaisliukais. Labiausiai patinka su kojom viską išspardyti. Tada bandau nusimauti kojines arba pasilenkęs mėginu jas paskanauti. Tik nesuprantu kodėl tėveliai man neleidžia niekaip jų paragauti, o jei tik nusiaunu tuoj pat apmauna ir vėl tenka bandyti iš naujo.

Beje turiu prisipažinti, kad esu dar ir mažas tinginiukas, kuriam nelabai patinka ant pilvuko gulėti. Tai nieko nuostabaus, kad tik sekmadienį išmokau gulint ant pilvo apsiversti ant nugaros. Ak, kaip dabar gerai, nereikia man kankintis ilgai, greitai apsiverčiu ant nugaros ir juokiuosi, bet mamytė vėl apverčia ant pilvo. Taip ridenamės ir žaidžiam.

Išrankusis Juliukas

Jau prieš Kalėdas mamytė susirūpino, kad reikia mane pratinti valgyti netik košes, bet ir pieno mišinukus. Nusipirko Aptamilio, nes tai vienas iš geriausių mišinukų ir bandė man įsiūlyti. Pirmuosius kartus po truputį paragaudavau aš jo, o tiksliau daugiau pažaisdavau su buteliuku, o kai nusibosdavo, verkti pradėdavau ir gaudavau tada jau skanaus mamytės pienelio. Po tokių mano pasižaidimų vieną dieną ištraukiau aš mišinuko apie 120 ml. Kaip mamytė džiaugėsi jau manydama, kad aš pradėsiu pamėgti šį mišinuką. Tačiau ji labai klydo, jau kitą dieną aš jo nebenorėjau, tik pajutęs burnoje jo skonį verkdavau, mamytė dar labai bandė man jį įsiūlyti, bet be reikalo. Viskas baigdavosi tuom, kad išsireikalaudavau vistiek mamytės pienelio. Tada tėvelis jau nusprendė pamėginti nupirkti man kitokio mišinuko. Su viltimi, kad aš jį valgysiu paruošė man pilną buteliuką. Tačiau ir šis mišinukas buvo išpiltas, vėl nugalėtojas skanusis mamytės pienelis. Jau nebežinojo mamytė nei ką su manim daryti, nei kaip mane pripratinti prie keistų mišinukų skonių. Aš verkdavau,  nenurydavau nei gurkšnio siūlomo mišinuko.

Padarėme kelių dienelių pertraukėlę. Tačiau mamytė nepasidavė. Savaitgalį nuvažiavome į Polonez parduotuvę, nes ten yra kitokių pieno mišinių, nei airiškose parduotuvėse. Mamytė parinko man alergiškiems vaikučiams skirtą mišinuką, beje patį brangiausią. Vakare tylomis vildamasi, kad man tik patiktų šis mišinukas, paruošė pilną buteliuką naujojo pienelio. Ir žinot ką? Aš tik jo paragavęs, pradėjau skaniai traukti toliau, taip beveik viską išgėriau. Ir kitą rytą man jis skanus buvo, ir dar kitą. Pagaliau mamytė gali lengviau atsipūsti, atradus tinkamą man mišinuką. Vakar pabandė mane truputį prigauti, paruošė man neskaniojo aptamilio mišinuko. Papuolus keliems lašams į mano burnytę, stipriai užsičiaupiau ir nusisukau, ir nei nemėginkit man to neskanaus mišinuko siūlyti dar kartą. Aš nors esu dar labai mažas, tačiau puikiai žinau, kas skanu, o kas ne. Jau ne tik rytais, bet ir naktelėmis pradėjau gerti naująjį mišinuką.

Dabar mamytei teks pasistengti išrinkti man tokią arbatėlę ar sultis, kurias taip pat pamėgčiau kaip ir mišinuką. Sėkmės ir kantrybės mamytei su manim išrankuoliu :)))

Atsisveikinimas su Kalėdų eglute

Šiemet labai ilgai, net mėnesį laiko mūsų namus puošė plačiaskarė gražuolė eglutė. Spygliai galima sakyti visiškai nebyrėjo, tad ir nupuošti mes jos neskubėjome. Tik vakar vakare nuėmėme visas šventines dekoracijas ir nupuošėme eglutę. Antrus metus iš eilės mes ją tiesiog sudeginame židinyje. Kažkaip gaila būtų nešti ją į lauką ir išmesti į šiukšlių konteinerį, kaip nereikalingą daiktą. Tad vakar vakare tetukas supjaustė eglutę.

Šakų vis mažėjo...

Kol liko paskutinė šakelė...

Štai kas beliko iš mūsų gražuolės eglutės...

Kuri vėliau sudegė židinyje

Kažkaip labai jau niūrus ir tuščias kambarys liko, kai nebeliko šventinių papuošimų.

Batukai

 

Kai pradedi megzti, tai nebegali sustoti, tad vieną mezginį pabaigus, jau dairaisi ką čia naujo nusimegzti. Visada labai grožėjausi megztais vaikiškais batukais. Man jie tokie gražučiai ir manau patogūs, bei šilti mažoms vaikučių pėdutėms.  Tačiau pati niekad nebuvau mezgus. O nepabandžius negali sakyti, kad nemoki, ar neišeina. Tad kai tik nutirpo visi sniegai ir baigėsi šventės, apsilankiau vėl siūlų parduotuvėje ir nusipirkau penkis virbalus ir kibau į darbą. Galiu pasakyti, kad kai pradedi megzti tada kažkaip viskas savaime ir gaunasi, pasirodo nėra čia nieko sudėtingo. Aišku pirmas batukas lėčiau mezgėsi, o jau antrą buvo labai paprasta numegzti. Tad jau šiandien Juliuko kojytes šildo mano megzti batukai.

Šeši mėnesiukai

Prasideda nauji zuikio metai. Taip pat prasideda ir naujas mano mėnesiukas. Šiandien man pusė metukų., šis mano mažas jubiliejus sutampa ir su labai didele švente - Naujaisiais metais. Todėl šį kartą tortas irgi naujametinis, bet tuo pačiu ir vaikiškas.

Labai noriu jau sėdėti, riečiuosi kaip tik įmanydamas. Pas mamytę ar tėvelį ant kelių jau truputį, kelioliką sekundžių pasėdžiu ir pats, ir kaip man tai patinka. Juk šešis mėnesius vien tik gulėjau, dabar jau noriu pažinti pasaulį ir sėdėdamas, tačiau dar reikia sustiprėti, kad galėčiau pats vienas sėdėti. 

Čiaušku vis daugiau ir ilgiau, ir "kalbos" tampa vis ilgesnės ir ilgesnės - tai ženklas, kad akimirka, kai  pradėsiu kalbėti, vis arčiau, tačiau kol išmoksiu tarti tikrus žodžius ir regzti sklandžius sakinius, praeis dar daug mėnesių. Kartas nuo karto kartoju tą patį skiemenį, tik skirtingu balsu ir intonacija. Pastarąsias kelias dienas labai pamėgau skiemenį "ma", ar džiaugiuosi, ar pykstu visada tariu "ma, ma, ma".Kartkartėm tariu ir sudėtingesnius garsus, sudarytus iš dviejų ar net trijų skirtingų skiemenų. Iš tiesų aš eksperimentuoju bandydamas suprasti, kokius garsus keičiant liežuvio ar lūpų padėtį gali išgauti mano balsas.

Aš jau toks didelis užaugau, kad pradėjau pasiekti žaisliukus, kurie pakabinti ant mano lovytės ir sukasi. Kiek džiaugsmo ir laimės buvo, kai pirmą kartą paukštį nutvėriau už kojų, vėliau buvo begemoto eilė, sunkiausiai susidoroti sekėsi su varlyte kvaksyte. Bet kai tik sunku būdavo pasiekti apsiversdavau ant šono ir tada jau be problemų pagaudavau norimą žaisliuką ir bandydavau nutempti žemyn. Pasisukęs ant šono su kojytėm net išmokau įsijungti, kad žaisliukai vėl suktųsi. Tačiau mamytė su tėveliu išsigando, kad galiu taip ir sugadinti savo žaisliukus, tad jau po kelių dienelių mano lovytę nuleido žemyn.

Pradėjau geriau valdyti rankutes, be problemų pasiimu šalia manęs esantį barškutį ar žaisliuką. Nuo šiol įdomu juos ne tik į burnytę dėti, bet ir apžiūrėti, patyrinėti kaip jie atrodo. Norėdamas pasiimti toliau esantį žaisliuką pasisuku ant šono ir taip bandau pasiekti, taip besivartydamas nusisuku ten kur man reikia. Tačiau dabar nebenoriu gulėti ant pilvo, jau po kelių minučių pradedu nervuotis ir verkti, taip prašydamas, kad mane apverstų atgal ant nugarytės. Kad man būtų patogiau judėti mamytė patiesia ant grindų didelį pledą ir leidžia man ten pasivartyti. Taip kuo puikiausiai apsiverčiu ant pilvo, bet tuoj pat šaukiu, kad man taip būti nepatinka.
Kadangi pasidariau toks tinginiukas, kuriam patinka gulėti ant nugaros, tad nuo šiol mamytė skiria daugiau dėmesio mankštelėms ir masažiukams, taip mane bando išjudinti ir sustiprinti raumenukus.
Dar vienas šio mėnesiuko atradimas - pėdutės. Užriečiu kojas aukštyn ir jas pasigaunu, taip bandau  jas prie burnytės prisitempti, bet dar nepavyksta jų paragauti. Vieną dieną mamytė paliko trumpam mane tik su pėdkelnėm, tai  kol ji telefonu kalbėjo su tėveliu aš sugebėjau nusitverti jas ir gerai apseilioti. Žinoma tada jau teko ieškoti naujų pėdkelnių.

Šį mėnesiuką pirmą kartą jau visi trys sutikome šventes - Kalėdas ir Naujuosius Metus. Namučiai gražiai  šventiškai papuošti. Geras vaikutis aš buvau, nors dar tik pusę metukų, bet Kalėdų senelis nepamiršo šiemet ir manęs. Kalėdų rytą po eglute atradau dovanėlių. Stengsiuosi toks geras būti ir ateinančius metus, kad per kitas šventes taip pat sulaukčiau dovanų. Beje, aš jau ir eglutės nebebijau, nors seniau tik stebėdavau iš tolo bijodamas ją paliesti, tai dabar prineštas stveriu ne tik už žaisliukų, bet ir už šakų.