Kai pirmą kartą maudžiau Juliuką vonelėje, ji man atrodė tokia didelė. Maniau, kad teks labai ilgai laukti kol ją išaugsime. Tačiau laikas nenumaldomai greitai bėga tik pastebi, kad rūbeliai vėl maži ir ta pati didelė vonelė taip pat Juliukui per maža.
Paskutinius du kartus, kai joje maudžiau mažąjį, visa vonia, tikrąja to žodžio prasme, plaukė. Juliui taip patiko taškytis, kad jis su kiekvienu pliaukštelėjimu rodos bandė pagauti ir sugriebti vandenuką. Taip su kiekvienu pliaukštelėjimu grindys pildėsi didesniu kiekiu vandens. Teko ir kilimėlius nuo grindų visus surinkti, kad nepermirktų. Jau nekalbu apie save, buvau visa šlaput šlaputėlė. O Juliui vis linksmiau buvo.
Nors Juliukas dar tvirtai pats nesėdi, kad nereiktų kankinti mažoje vonelėje sekmadienį nutarėme pabandyti išmaudyti didelėje vonioje. Didelė vonia, daug vietos, visi žaisliukai sutilpo į vonią. Ten vietos buvo ir varlytėms atkeliavusioms iš Vokietijos ir dainuojančiam vėžliui ir dar kitiems žaisliukams. Tokios maudynės Juliukui labai patiko. Taškė vandenuką, griebė žaisliukus, dairėsi aplinkui nesuprasdamas iš kur čia tiek daug vandens. Nuo šiol galime pasakyti mažajai vonelei "atia", atėjo laikas maudynėms didelėje vonioje.
Seniau Juliuką drąsiai galėdavau palikti ant lovos nebijodama, kad nukris. Tereikdavo kelių žaisliukų ir jis sau ramiai gulėdavo, žaizdavo, bei šnekėdavo. Mėgdavo ir savo lovelėje žiūrėti į besisukančius žaisliukus, taip net porą valandų praleisdavo rytais, bekalbindamas žaisliukas, pačiulpdamas savo rankytės pirštukus ar kokį žaislą.
Pajutęs, kad jau gali pats sėdėti, noras gulėjimui greitai pradingo. Juk žymiai įdomiau sėdint žaisti, taip geriau gali patyrinėti žaisliukus bei matosi, kas kambaryje vyksta. O paguldytas Juliukas vietoje irgi nenustygsta, reikia vartytis nuo nugaros ant pilvo ir atvirkščiai. Taip po visą lovą duodasi, tik spėk gaudyti. Palikti vieno jau nebegaliu, nes vieną akimirką jis gali sėdėti, o kitą jau žiūrėk ant pilvo guli ir bando kokį žaislą pasiekti.
Teko tėveliui iš dėžės ištraukti ir sutverti maniežą. Kuriame nuo šiol galiu saugiai ir ramiai palikti Juliuką. Kaip ir visiems vaikams, taip ir Juliukui šis maniežas nelabai daug džiaugsmo teikia. Rytais drąsiai pasodinu mažąjį į maniežą, apkraunu gausybe žaislų, kad nuobodu nebūtų. Taip galiu pati apsitvarkyti, nusiprausti ir ramiai kavos atsigerti. Bet žymiai smagiau Juliukui kartu su mumis ant sofos sėdėti. Reikia jam, kad kas nors būtų šalia, taip jis gali ilgiau sėdėti ir žaisti su savo žaisliukais. O kai šalia įsitaiso tėvelis su kompiuteriu, tada išvis labai smagu būna :)
Valio, valio, valio - pagaliau išdygo pirmasis dantukas. Tėveliai jau seniai laukė, kada gi man pasirodys pirmieji mano dantukai. Kai ketvirtą mėnesiuką pradėjau visus žaisliukus kišti į burną, tada jau tėveliai spėliojo, o gal dantukai pradeda dygti. Tačiau jie klydo. Dar keletą mėnesiukų teko laukti šio lemtingo momento. Vis tikrindavo burnytę, ar dar neišlindo, koks mažiukas dantukas.
Tik pargrįžus iš Lietuvos buvau nenuorama zirzliukas, viskas man buvo blogai ir negerai, nenusėdėdavau vienoj vietoj, vis reikėdavo mane linksminti. Mamytė pagalvojo, kad aš toks esu todėl, kad būnant Lietuvoje pripratau būti palepinamas, panešiojamas. Šį kartą net neįtarė, kad mane kankina besikalantis dantukas. Ketvirtadienio rytą kuomet mano pirštukas nuolat buvo burnytėje, mamytė nusprendė patikrinti, ką aš taip kasau. Kiek jai buvo laimės, kai apčiuopė mano dantuką, aštrų vos vos prasikalusį dantuką. Džiaugiuosi, kad pirmasis apatinis dantukas prasikalė be ypatingų kančių, kelios dienos irzlumo nemanau, kad labai daug nepatogumų sukėlė tiek man, tiek tėveliams. Mažojo dantuko dar nesimato, bet galima pajusti, dar jis tik stiebiasi ir po truputį auga. Jau nebeturite teisės manęs vadinti bedančiu :)
Dienas namuose įpratę leisti dviese su Juliuku. Vakarais abu laukiame grįžtančio iš darbo tėvelio. Kiek džiaugsmo suteikia mažajam tik duris pravėręs tėvelis. Iš karto šypsena plačiausia ir laukia kada prieis pakalbinti. Atrodo tik kelias valandas nemato, o džiaugsmo būna be galo daug. Dažniausiai tik savaitgaliais susitinkame su draugais. Juliukas nebijo nepažįstamų, nors dažniausiai laiką leidžia tik su manim. Ypač patinka vaikų kompanija, atrodo tuoj tuoj atsistos ir nubėgs kartu žaisti.
Tik pargrįžus į Lietuvą mus sutiko močiutės ir senelis. Pirmiausia visi puolė prie Juliuko, juk taip pasiilgę ir taip smalsu kaip jis paaugęs, kaip pasikeitęs. Močiutė net su Modestu pamiršo pasisveikinti, tik mašinoje atsitokėjo ir labas pasakė :) Besišnekučiuojant neprailgo kelionė iki Tauragės.
Pirmiausia Juliukas susipažino su sesute Deimante, kuri su nekantrumu laukė mūsų grįžtančių. Džiaugsmas buvo abipusis. Juliukui patiko sesės draugija, mielai su ja žaisdavo ir buvo patenkintas, kai jį nešiodavo. Lietuvoje siautė gripo epidemija. Kai kurios mokyklos, tame tarpe ir Deimantės, buvo uždarytos dėl karantino. Deimantei nereikėjo eiti į mokyklėlę. Taip daugiau laiko galėjom praleisti visi kartu.
Ilgai laukti nereikėdavo, kai į svečius atskubėdavo pusbrolis Jonukas
O štai ir mažoji pusseserytė Dominyka
Paviešėję Tauragėje išskubėjome ir link Kauno. Labai laukė mūsų ir brolis Nerijus su šeima. Jokūbui keistai atrodė iš pradžių Juliukas, nežinojo kaip bendrauti, kaip kalbinti. Labiausiai tai Juliuką lepino dėdė Nerijus. Nešiojo, viską rodė, viską leido imti ir pačiupinėti. Nenuostabu, kad jau kitą dieną Juliukas pamatęs dėdę ištiesė rankas, kad jį paimtų. Kokie gudrūs tie vaikai, greitai pajunta, kaip smagu būti nešiojamiems ir lepinamiems. Taip pat esam dėkingi tetai Inei, kurios dėka Juliukas išmoko rodyti "atia". Tik pamatydavo Inę tuoj pat pradėdavo čiauškėti "tia tia" ir modavo rankute.
Porą dienelių paviešėję Mastaičiuose išskubėjom į Kačerginę pas Agnę, Virgi ir jų mažąją Kotryną. Nuostabi jų mažoji dukrytė, ragino Juliuką kartu pažaisti, davė jam savo žaisliukus. O kai Juliukas valgė košę, ji laikė buteliuką su pieno mišinuku ir skatino Juliuką valgyti, nes kitaip sakė neduos jam pieniuko :) Labiausiai patiko vaikiškas paprastumas, kai keičiau Juliukui sauskelnes, pribėgus Kotryna pareiškė: "O, Juliukas uodegėlę turi!".
Nors Lietuvoje viešėjome tris savaites, laikas tikrai neprailgo. Visada smagu sugrįžti į gimtus namus ir pasimatyti su giminėmis ir draugais.
Jau įpratęs esu viską, kas tik patenka į mano rankytes, paskanauti. Nesvarbu, kas tai būtų, ar žaisliukas, ar telefonas ar merliukas - viskas keliauja tiesiai į mano burnytę. Neįdomu vien tik apžiūrėti daiktą, daug smagiau yra jį paragauti. Savo rankytės, kumštukus ir pirštukus jau senai pamėgau. Laikas nuo laiko jie atsiduria mano burnytėje. Dabar atėjo eilė pėdutėms. Pirmą kartą paragavęs labai susiraukiau, nepatiko man jų skonis. Pakrutinau kojų pirštukus, pasižiūrėjau į juos keistai. Mamytė spėjo pagalvoti, kad turbūt daugiau aš jų į burnytę nebekišiu. Tačiau antras bandymas buvo daug sėkmingesnis ir skanesnis :) Paskanavau vienos kojos pirštukus, paskui jau nusprendžiau patikrinti, ar ir kitos kojos pirštukai bus tokie pat skanūs. Dabar, kai tik mamytė keičia man sauskelnes, neatsispiriu pagundai pažaisti su savo pėdutėmis ir būtinai kojų pirštukus apčiulpiu :)
Septinto mėnesio gimtadieniuką atšventėme Lietuvoje. Kaip įprastą kiekvieno mėnesio pirmą dieną mūsų namuose būtinai turi būti tortas su žvakutėmis. Šį kartą pagaminau mascarpone tortą su mėlynėmis, kurį papuošėme močiutės nupirkta grojančia žvake. Dar tėvelis nupirko žvakutę, bei fejerverkų. Močiutės nupirkta žvakė ypač patiko, uždegus gėlės žiede esančias žvakutes - gėlės žiedas išsiskleidė ir pradėjo groti gimtadienio melodiją.
Neplanuotai šį kartą gavosi didelė šventė - su dovanom, su grojančiomis žvakėmis, vaikišku šampanu, bei kepurėlėmis. Tai buvo pirmas mėnesiukas, kada taip linksmai atšventėme.
Juliukas, kuris paprastai nemėgsta kepurių, šį kartą neprieštaravo, kai uždėjome šventinę kepurėlę. Žiūrėjo į visus mus ir stebėjosi, kodėl čia mes visi su kepurėlėmis.
