2011 m. sausis 21 d., penktadienis

Pirmasis Juliuko skrydis lėktuvu

Pirmosios Juliuko atostogos! Skamba stebuklingai, nors jam kiekviena diena dar kaip atostogos. Kokia smagi ta nerūpestinga kūdikystė ir vaikystė. Turbūt kiekvienas iš mūsų norėtume sugrįžti bent trumpam į ją ir pajusti tą jausmą - kaip smagu būti vaiku.
Didžiausias nerimas buvo dėl Juliuko, kaip jam bus pirmas skrydis. Prisimenu ne vieną skrydį dar be Juliuko, kuomet maži leliukai lėktuvui kylant ar leidžiantis labai verkdavo. Todėl mintyse kūriau planus, kaip reiks Juliuką nuraminti.
Penktadienio rytas buvo ankstyvas, penktą valandą teko keltis ir ruoštis kelionei. Juliukas kaip suprasdamas nepyko taip anksti pažadintas, kantriai ruošėsi kelionei, net neprieštaravo kai jį rengiau. Manau maži vaikai žymiai daugiau supranta, nei mes suaugusieji įsivaizduojam. Važiuojant į orouostą Juliukas užsnūdo, tačiau tik įėjus į orouosto pastatą prabudo ir smalsiai dairėsi aplinkui. Jam taip viskas buvo įdomu, dairėsi į šalis ir stengėsi viską apžiūrėti. Manau Juliukui užteko įspūdžių pačiam orouoste, tad tik įsėdus į lėktuvą, įsipatogino pas tėvelį ant rankų ir dar nepakilus lėktuvui užsnaudė. Pabudęs mielai dairėsi, šnekino kaimyninius keleivius. Tad trys valandos skrydžio visai neprailgo. Leidžiantis lėktuvui taip pat mūsų lelius buvo ramutis. Tad be reikalo tiek daug jaudinausi ir jau nusileidus lėktuvui lengviau atsipūčiau. Su tokiu vaiku nebaisi jokia kelionė.

2011 m. sausis 20 d., ketvirtadienis

Lagaminus kraunam, tyliai iškeliaujam...

 Rytoj mūsų šeimynėlės laukia pirmoji ilga kelionė į Lietuvą. Labai jau ilga nepavadinsi, juk tik trys valandos skrydžio lėktuvu ir jau Lietuvoje. Tačiau tai pirmas Juliuko skrydis lėktuvu. Tad naujų įspūdžių manau netruks. Keista skristi žiemą, visada skrisdavau tik vasaros atostogoms. Po ilgos pertraukos teks prisiminti ir lietuviškos žiemos malonumus. Truputėlį gąsdina ligos, kurios siaučia Lietuvoje, nesinorėtų grįžus susirgti.Tikimės, kad neteks su jomis mums susidurti.
Kad Juliukas nesušaltų nusprendžiau numegzti šiltą vilnonį megztuką. Aprašyme parašyta buvo, kad reikia megzti iš merino vilnos, nežinojau kuom skiriasi paprasta vilna nuo merino. Pasirodo, kad labai net skiriasi. Mažiems vaikučiams patariu megzti tik iš tokios vilnos, nes ji be galo švelni ir 'nekanda' kaip įprasta vilna. Nelabai daug laiko belieka mezgimui dienos metu, tačiau per pusantros savaitėlės mezginį pabaigiau. Dabar jau mums nebaisios ir šalčiausios žiemos.







2011 m. sausis 13 d., ketvirtadienis

Bandymai sėdėti

Nuo Naujųjų Metų pradžios stengiuosi vis pats sėdėti. Lovelėje tvirtai įsikimbu ir pats pasėdžiu, bet dar turi mane prižiūrėti, nes išsilaikyti pats ilgai nemoku,  nuvirstu į šoną. 
Taip pat ant kelių sėdėdamas išsilaikau....
O vakarais, kada jau esu mažiukas zirzliukas, man reikia daugiau dėmesio, atsisėdu prie mamytės ar tėvelio, taip kartu žaidžiame su žaisliukais. Labiausiai patinka su kojom viską išspardyti. Tada bandau nusimauti kojines arba pasilenkęs mėginu jas paskanauti. Tik nesuprantu kodėl tėveliai man neleidžia niekaip jų paragauti, o jei tik nusiaunu tuoj pat apmauna ir vėl tenka bandyti iš naujo.
Beje turiu prisipažinti, kad esu dar ir mažas tinginiukas, kuriam nelabai patinka ant pilvuko gulėti. Tai nieko nuostabaus, kad tik sekmadienį išmokau gulint ant pilvo apsiversti ant nugaros. Ak, kaip dabar gerai, nereikia man kankintis ilgai, greitai apsiverčiu ant nugaros ir juokiuosi, bet mamytė vėl apverčia ant pilvo. Taip ridenamės ir žaidžiam.




Išrankusis Juliukas

Jau prieš Kalėdas mamytė susirūpino, kad reikia mane pratinti valgyti netik košes, bet ir pieno mišinukus. Nusipirko Aptamilio, nes tai vienas iš geriausių mišinukų ir bandė man įsiūlyti. Pirmuosius kartus po truputį paragaudavau aš jo, o tiksliau daugiau pažaisdavau su buteliuku, o kai nusibosdavo, verkti pradėdavau ir gaudavau tada jau skanaus mamytės pienelio. Po tokių mano pasižaidimų vieną dieną ištraukiau aš mišinuko apie 120 ml. Kaip mamytė džiaugėsi jau manydama, kad aš pradėsiu pamėgti šį mišinuką. Tačiau ji labai klydo, jau kitą dieną aš jo nebenorėjau, tik pajutęs burnoje jo skonį verkdavau, mamytė dar labai bandė man jį įsiūlyti, bet be reikalo. Viskas baigdavosi tuom, kad išsireikalaudavau vistiek mamytės pienelio. Tada tėvelis jau nusprendė pamėginti nupirkti man kitokio mišinuko. Su viltimi, kad aš jį valgysiu paruošė man pilną buteliuką. Tačiau ir šis mišinukas buvo išpiltas, vėl nugalėtojas skanusis mamytės pienelis. Jau nebežinojo mamytė nei ką su manim daryti, nei kaip mane pripratinti prie keistų mišinukų skonių. Aš verkdavau,  nenurydavau nei gurkšnio siūlomo mišinuko.
Padarėme kelių dienelių pertraukėlę. Tačiau mamytė nepasidavė. Savaitgalį nuvažiavome į Polonez parduotuvę, nes ten yra kitokių pieno mišinių, nei airiškose parduotuvėse. Mamytė parinko man alergiškiems vaikučiams skirtą mišinuką, beje patį brangiausią. Vakare tylomis vildamasi, kad man tik patiktų šis mišinukas, paruošė pilną buteliuką naujojo pienelio. Ir žinot ką? Aš tik jo paragavęs, pradėjau skaniai traukti toliau, taip beveik viską išgėriau. Ir kitą rytą man jis skanus buvo, ir dar kitą. Pagaliau mamytė gali lengviau atsipūsti, atradus tinkamą man mišinuką. Vakar pabandė mane truputį prigauti, paruošė man neskaniojo aptamilio mišinuko. Papuolus keliems lašams į mano burnytę, stipriai užsičiaupiau ir nusisukau, ir nei nemėginkit man to neskanaus mišinuko siūlyti dar kartą. Aš nors esu dar labai mažas, tačiau puikiai žinau, kas skanu, o kas ne. Jau ne tik rytais, bet ir naktelėmis pradėjau gerti naująjį mišinuką.
Dabar mamytei teks pasistengti išrinkti man tokią arbatėlę ar sultis, kurias taip pat pamėgčiau kaip ir mišinuką. Sėkmės ir kantrybės mamytei su manim išrankuoliu :)))

2011 m. sausis 10 d., pirmadienis

Atsisveikinimas su Kalėdų eglute

Šiemet labai ilgai, net mėnesį laiko mūsų namus puošė plačiaskarė gražuolė eglutė. Spygliai galima sakyti visiškai nebyrėjo, tad ir nupuošti mes jos neskubėjome. Tik vakar vakare nuėmėme visas šventines dekoracijas ir nupuošėme eglutę. Antrus metus iš eilės mes ją tiesiog sudeginame židinyje. Kažkaip gaila būtų nešti ją į lauką ir išmesti į šiukšlių konteinerį, kaip nereikalingą daiktą. Tad vakar vakare tetukas supjaustė eglutę.


Šakų vis mažėjo...


Kol liko paskutinė šakelė...

Štai kas beliko iš mūsų gražuolės eglutės...
Kuri vėliau sudegė židinyje

Kažkaip labai jau niūrus ir tuščias kambarys liko, kai nebeliko šventinių papuošimų.

2011 m. sausis 4 d., antradienis

Batukai

Kai pradedi megzti, tai nebegali sustoti, tad vieną mezginį pabaigus, jau dairaisi ką čia naujo nusimegzti. Visada labai grožėjausi megztais vaikiškais batukais. Man jie tokie gražučiai ir manau patogūs, bei šilti mažoms vaikučių pėdutėms.  Tačiau pati niekad nebuvau mezgus. O nepabandžius negali sakyti, kad nemoki, ar neišeina. Tad kai tik nutirpo visi sniegai ir baigėsi šventės, apsilankiau vėl siūlų parduotuvėje ir nusipirkau penkis virbalus ir kibau į darbą. Galiu pasakyti, kad kai pradedi megzti tada kažkaip viskas savaime ir gaunasi, pasirodo nėra čia nieko sudėtingo. Aišku pirmas batukas lėčiau mezgėsi, o jau antrą buvo labai paprasta numegzti. Tad jau šiandien Juliuko kojytes šildo mano megzti batukai.


2011 m. sausis 1 d., šeštadienis

Šeši mėnesiukai


Prasideda nauji zuikio metai. Taip pat prasideda ir naujas mano mėnesiukas. Šiandien man pusė metukų., šis mano mažas jubiliejus sutampa ir su labai didele švente - Naujaisiais metais. Todėl šį kartą tortas irgi naujametinis, bet tuo pačiu ir vaikiškas.
Labai noriu jau sėdėti, riečiuosi kaip tik įmanydamas. Pas mamytę ar tėvelį ant kelių jau truputį, kelioliką sekundžių pasėdžiu ir pats, ir kaip man tai patinka. Juk šešis mėnesius vien tik gulėjau, dabar jau noriu pažinti pasaulį ir sėdėdamas, tačiau dar reikia sustiprėti, kad galėčiau pats vienas sėdėti. 
Čiaušku vis daugiau ir ilgiau, ir "kalbos" tampa vis ilgesnės ir ilgesnės - tai ženklas, kad akimirka, kai  pradėsiu kalbėti, vis arčiau, tačiau kol išmoksiu tarti tikrus žodžius ir regzti sklandžius sakinius, praeis dar daug mėnesių. Kartas nuo karto kartoju tą patį skiemenį, tik skirtingu balsu ir intonacija. Pastarąsias kelias dienas labai pamėgau skiemenį "ma", ar džiaugiuosi, ar pykstu visada tariu "ma, ma, ma".Kartkartėm tariu ir sudėtingesnius garsus, sudarytus iš dviejų ar net trijų skirtingų skiemenų. Iš tiesų aš eksperimentuoju bandydamas suprasti, kokius garsus keičiant liežuvio ar lūpų padėtį gali išgauti mano balsas.
Aš jau toks didelis užaugau, kad pradėjau pasiekti žaisliukus, kurie pakabinti ant mano lovytės ir sukasi. Kiek džiaugsmo ir laimės buvo, kai pirmą kartą paukštį nutvėriau už kojų, vėliau buvo begemoto eilė, sunkiausiai susidoroti sekėsi su varlyte kvaksyte. Bet kai tik sunku būdavo pasiekti apsiversdavau ant šono ir tada jau be problemų pagaudavau norimą žaisliuką ir bandydavau nutempti žemyn. Pasisukęs ant šono su kojytėm net išmokau įsijungti, kad žaisliukai vėl suktųsi. Tačiau mamytė su tėveliu išsigando, kad galiu taip ir sugadinti savo žaisliukus, tad jau po kelių dienelių mano lovytę nuleido žemyn.
Pradėjau geriau valdyti rankutes, be problemų pasiimu šalia manęs esantį barškutį ar žaisliuką. Nuo šiol įdomu juos ne tik į burnytę dėti, bet ir apžiūrėti, patyrinėti kaip jie atrodo. Norėdamas pasiimti toliau esantį žaisliuką pasisuku ant šono ir taip bandau pasiekti, taip besivartydamas nusisuku ten kur man reikia. Tačiau dabar nebenoriu gulėti ant pilvo, jau po kelių minučių pradedu nervuotis ir verkti, taip prašydamas, kad mane apverstų atgal ant nugarytės. Kad man būtų patogiau judėti mamytė patiesia ant grindų didelį pledą ir leidžia man ten pasivartyti. Taip kuo puikiausiai apsiverčiu ant pilvo, bet tuoj pat šaukiu, kad man taip būti nepatinka.
Kadangi pasidariau toks tinginiukas, kuriam patinka gulėti ant nugaros, tad nuo šiol mamytė skiria daugiau dėmesio mankštelėms ir masažiukams, taip mane bando išjudinti ir sustiprinti raumenukus.
Dar vienas šio mėnesiuko atradimas - pėdutės. Užriečiu kojas aukštyn ir jas pasigaunu, taip bandau  jas prie burnytės prisitempti, bet dar nepavyksta jų paragauti. Vieną dieną mamytė paliko trumpam mane tik su pėdkelnėm, tai  kol ji telefonu kalbėjo su tėveliu aš sugebėjau nusitverti jas ir gerai apseilioti. Žinoma tada jau teko ieškoti naujų pėdkelnių.

Šį mėnesiuką pirmą kartą jau visi trys sutikome šventes - Kalėdas ir Naujuosius Metus. Namučiai gražiai  šventiškai papuošti. Geras vaikutis aš buvau, nors dar tik pusę metukų, bet Kalėdų senelis nepamiršo šiemet ir manęs. Kalėdų rytą po eglute atradau dovanėlių. Stengsiuosi toks geras būti ir ateinančius metus, kad per kitas šventes taip pat sulaukčiau dovanų. Beje, aš jau ir eglutės nebebijau, nors seniau tik stebėdavau iš tolo bijodamas ją paliesti, tai dabar prineštas stveriu ne tik už žaisliukų, bet ir už šakų.