Pirmą kartą savarankiškai Juliukas atsistojo tuomet, kada nei aš nei Modestas nematėm.
Kai mūsų tėveliui būna viduryje savaitės išeiginė, visuomet tą dieną praleidžia kartu su Juliuku. Tad balandžio 12-ąją aš išskubėjau ryte į darbą, o namie karaliauti palikau abu savo vyrukus. Kuomet Modestas nuėjo nusiprausti į vonią, Juliuką paliko lovelėje su žaislais, kad būtų saugu ir turėtų, ką veikti mažylis. Keisčiausia buvo tai, kad parėjęs rado Juliuką bestovintį, tvirtai įsikibusį į lovelę ir besišypsantį iš tos laimės, kad pats atsistojo.
Dabar Juliukas daug lengviau atsistoja lovelėje ir kojytes pastato taip, kad nenukristų. Atsistojęs būtinai turi pasimaivyti prieš veidrodį, kuris kabo šone lovelės ir pabandyti pagriebti žaisliukus, kabančius ant lovelės. Noras stovėti pasidarė begalinis, prie manęs visada kabinasi ir bando kaip nors atsistoti. Kai rengiamės pasodinu, kad aprengti maikutę, tai Juliukas ant manęs net supyksta, kodėl aš jam neleidžiu stotis.
Po ilgos darbo savaitės, vis tikiuosi, kad geras oras lepins mus savaitgalį. Tačiau ne visada taip pasiseka. Gyvenam Airijoj, kur lietus ir apniukusios dienos pakankamai dažnas reiškinys. Čia vieną minutę gali šviesti saulė, o jau po akimirkos žiūri, kad lietus pliaupia. Aišku smagu čia žiemą, kuomet nereikia storiausių kailinių, šilčiausių kepurių su pirštinėm, ar vilnonių kojinių. Labai šaltų žiemų čia tiesiog nebūna. Tačiau nesulaukiam ir labai šiltų vasaros dienų. Galima pasakyti taip, kad gyvenam šalyje, kurioje nei labai šaltų žiemų nebūna, nei labai karštų vasarų.
Šeštadienio rytas buvo nuostabus, saulė švietė iš pat ryto. Mintyse tikėjau, kad geras oras bus visą dieną. Tad pavalgę pietus su Juliuku išskubėjome į mūsų pamėgtą Phoenix'o parką. Tik įvažiavus į parką nustebau, kad jau viskas pradėję žaliuoti, kai kurie medžiai jau puikuojasi mažais žaliais lapukais. Visa gamta tiesiog bunda po žiemos miego.
Vaikščiojom su Juliuku po parką ir gėrėjomės pavasrio grožiu. Tiksliau aš labiau dairiausi, kaip keičiasi gamta.
Manau tai pats gražiausias metų laikas.
Pavasario pasikeitimai Juliui netokie įdomūs. Kai sustodavau, ką nors nufotografuoti jis pradėdavo pykti, lyg ragindamas mane eiti tolyn, kur daugiau žmonių ir jam nebūtų nuobodu. Juliukui žymiai įdomiau buvo pažiūrėti, kur kokie vaikai žaidžia, ar stebėti pro šalį praeinančius. Kiekvienam atsisukusiam, kaip visada dovanojo plačiąją savo šypsenėlę.
Balandžio pirmoji puikiai žinoma kaip melagių diena. Šiemet nepavyko nei pačiai ką nors prigauti ir man niekas melagingo pokšto neiškrėtė.
O pas mus namuose tradiciškai, kaip kiekvieną pirmą mėnesio dieną, ant stalo puikuojasi tortas, tik šį kartą jau su devyniomis žvakutėmis. Kad nebūtų liūdna vieniems valgyti tortuką į svečius pasikvietėme draugus. Juliukas be galo mėgsta leisti laiką su Rugile, ypatingai patinka kartu su ja žaisti mėtant kamuoliukus. Mažasis mūsų beždžioniukas stengiasi viską atkartoti, ką Rugilė daro. Taip su ja bežaidžiant labai pamilo mažuosius kamuoliukus.
Šį mėnesiuką pirmą kartą Juliukas, ne tik stebėjo bedegančias žvakutes ant torto, bet ir daviau truputėlį paragauti mano pagaminto torto. Pas mus jau nebe pirmą kartą ant stalo mascarpone sūrio tortas, dabar jis mūsų mėgstamiausias ir dažniausiai mano gaminamas. Svarbiausia, kad greitai paruošiamas ir labai labai skanus. Rekomenduoju visiems pamėginti pasigaminti ir paragauti http://www.supermama.lt/forumas/index.php?showtopic=11087.
O dabar trumpai apie mažajį Juliuką. Turbūt geriau būtų apibūdinti, kaip mažąjį tinginiuką. Dar niekaip nepavyksta jam pačiam atsisėsti, nebent lovoj, kada yra į kur atsiremti. Gal ir pavyktų jam daugiau ką padaryti, jei tik labiau pasistengtų. Tačiau jei jis guli ir vartosi, tai nemato jokio poreikio pasistengti atsisėsti. Juliukas žymiai geriau jaučiasi būdamas ant lovos, tada ir pašliaužti bando, vos spėju aš jį lovoje gaudyti. O ant grindų jam nedrąsu, tik truputį pabuvęs pradeda zirzenti ar net verkti, kad jam nebepatinka. Taigi mažajam karalaičiui turi būti minkšta.
Ilgą laiką nenorėjo Julius pats pieno buteliuko laikyti. Nors pieną geria, tik ryte ir prieš naktinį miegelį. Stengiausi ilgą laiką įduoti buteliuką į rankas, bet jis neimdavo. Atmesdavo rankas į šonus ir taip mėgaudavosi pienuko gėrimu. Tik prieš keletą dienų pradėjo rytais po truputį stengtis pats laikyti buteliuką, ir labai nustebau, kai vakar vakare paguldžius į lovelę, Juliukas neleido man laikyti buteliuko. Nustūmė mano ranką į šoną ir išdidžiai pats laikydamas traukė pieną. Jau įsitikinau, kad Juliui bet kokią naujovę reikia laiko įsisavinti, belieka tik apsišarvuoti kantrybe ir viskas mums pavyksta.
