Ne vieną kartą esam pagalvoję įsigyti kokį nors mielą gyvūnėlį, kuris kartu gyventų su mumis. Aš labai myliu kates, mielai sau namie auginčiau mielą kačiuką. Tačiau Modesto meilė katėms tokia, kad manau kambaryje pas mus niekada katytė negyvens ;) Laikyti šunį apartamentuose manau ne išeitis. Tikrai nenorėčiau kiekvieną ankstų rytą eiti į lauką ar saulei šviečiant, ar lietui lijant, tik tam kad pavedžioti augintinį. Taip po tokių pamąstymų pas mus namuose niekas ir negyveno.
Tačiau vieną balandžio vakarą Modestas iš darbo grįžo su mažiuliuku zuikučiu. Labai nustebau iš kur jis jį gavo. Pasirodo, važiuojant iš darbo šį gležną gyvūnėlį apgynė nuo varnų ir šarkų, kurios zuikelį būtų užkapojusios. Zuikutis buvo toks mažytis ir silpnas, kad teko mums jį pasilikti namuose. Galvojom paauginsim truputėlį kol sustiprės ir atsigaus, ir paleisim lauke. Tačiau su kiekviena diena vis labiau prisirišdavome prie šio gyvūnėlio, tad mintį paleisti jį į laisvę pamiršome.
Po kelių dienų zuikiui buvo išrinktas Pūkio vardas. Vakarais naujasis mūsų namų gyventojas straksėdavo po kambarį, apžiūrėdamas kiekvieną namų kampelį. Ieškodamas šilumos visada prisiglausdavo parbėgęs prie kojų. Juliukas taip pat rūpindavosi mažuoju zuikiuku. Su vaikštyne vis prieidavo prie dėžės pažiūrėti, ką veikia zuikelis. Vieną kartą beglostydamas Juliukas taip užpešė plaukelius zuikiui, kad tas iš baimės net apsisysiojo.
Taip per keletą dienų Puikis tapo mūsų šeimos dalimi. Artėjo mūsų atostogos, paleisti šio mielo gyvūnėlio nesinorėjo, tad susitarėm su draugais, kad kol mūsų nebus priglaus mūsų zuikiuką. Tačiau Pūkiui šios permainos nepatiko, tad be mūsų išgyveno vos keletą dienų.
Grįžę po atostogų ilgai svarstėme, kokį gyvūnėlį įsigyti. Turėjome jau nupirkę narvą, tad betrūko tik naujojo gyventojo. Tad po ilgų svarstymų narve apsigyveno juoda jūros kiaulytė.
