Iš Tauragės močiutė ir senelis atvyko mūsų aplankyti ir su manim susipažinti. Kaip man buvo smagu tas dešimt dienų praleisti senelių draugijoje. Pirmiausia dėkoju už dovanėles seneliams ir visiems tiems, kurie jas perdavė per senelius. Tiek daug gražių ir įvairių dovanų vienu metu dar nebuvau gavęs.
Tėvelis darbe pasiėmė atostogas, tad nusprendėme seneliams aprodyti Airiją. Beveik kiekvieną dieną kol seneliai pas mus viešėjo vis kur nors keliavome. Trumpai ir jums papasakosiu apie mūsų keliones.
Pirmiausia nuvykome į Howth'ą. Oras buvo labai gražus saulėtas ir šiltas. Taigi smagiai pasivaikščiojome pakrantėje, apžiūrėjome švyturį, kalnus, taip pat ruonius pamatėme, kurie pakrantėje vis laukia kada žuvyčių gaus.
Penktadienio rytą išvykome į Šiaurės Airiją. Rytas Dubline buvo labai prastas buvo apsiniaukę, pliaupė lietus. Tad mamytė niekur nenorėjo iš namų važiuoti tokiu oru. Tačiau tėvelis visus įkalbėjo leistis į kelionę. Ir tikrai nepasigailėjome išvažiavę. Nuo Dublino nutolus kelioliką kilometrų oras visiškai pasikeitė pradėjo šviesti saulutė. Netoli Belfasto nuvykome į Carricfergus pilį. Ši pilis yra viena ryškiausių paminklų Šiaurės Airijoj su daugiau nei 800 metų istorija. Aštuonioliktame amžiuje šioje pilyje buvo kalėjimas. Vėliau ji tarnavo, kaip ginybinė pilis iki pat 1928 metų.
Toliau važiavome palei Atlanto pakrantę tolyn į Šiaurinę Airiją ir grožėjomės nuostabiais vaizdais. Senelius nustebino, kad čia tiek daug avių ganosi, kurios net ant
kalnų puikiai jaučiasi. Neveltui vienas iš Airijos simbolių - avytė. Taip pravažinėjome visą dieną, tad vakare apsistojome B&B ir likome nakvoti. Tai buvo mano pirma tokia ilga išvyka su nakvyne.
Ryte papusryčiavę toliau leidomės į kelionę. Šiaurės rytinėje pakrantėje tik keli kilometrai nuo Bushmills miestelio yra vienas nuostabiausių Airijos gamtovaizdžių - The Giants Causeway. Būtent ten pirmiausia ir nuvykome. Ši vietovė yra apipinta įvairiausiais mitais ir legendomis. Buvo manoma, kad šiuos akmenis sunešė medžiotojų gentys, kurios čia gyveno prieš tūkstančius metų. Netgi buvo manoma, kad čia pasidarbavo milžinas vardu Finn McCool. Tačiau tikroji istorija nėra tokia spalvinga. Šiuos akmenis suformavo lavos srautai maždaug prieš 65mln. metų. Taip krekingo metu susiformavo geometriniai raštai. Dauguma jų gretasienio formos, kurie kiti nuo keturių iki aštuonių kampų. turi Šioje vietoje yra apie 40000 tokių sulpelių, iš kurių aukščiausias siekia 36 pėdas.
Tėvelis darbe pasiėmė atostogas, tad nusprendėme seneliams aprodyti Airiją. Beveik kiekvieną dieną kol seneliai pas mus viešėjo vis kur nors keliavome. Trumpai ir jums papasakosiu apie mūsų keliones.
Pirmiausia nuvykome į Howth'ą. Oras buvo labai gražus saulėtas ir šiltas. Taigi smagiai pasivaikščiojome pakrantėje, apžiūrėjome švyturį, kalnus, taip pat ruonius pamatėme, kurie pakrantėje vis laukia kada žuvyčių gaus.
Penktadienio rytą išvykome į Šiaurės Airiją. Rytas Dubline buvo labai prastas buvo apsiniaukę, pliaupė lietus. Tad mamytė niekur nenorėjo iš namų važiuoti tokiu oru. Tačiau tėvelis visus įkalbėjo leistis į kelionę. Ir tikrai nepasigailėjome išvažiavę. Nuo Dublino nutolus kelioliką kilometrų oras visiškai pasikeitė pradėjo šviesti saulutė. Netoli Belfasto nuvykome į Carricfergus pilį. Ši pilis yra viena ryškiausių paminklų Šiaurės Airijoj su daugiau nei 800 metų istorija. Aštuonioliktame amžiuje šioje pilyje buvo kalėjimas. Vėliau ji tarnavo, kaip ginybinė pilis iki pat 1928 metų.
Toliau važiavome palei Atlanto pakrantę tolyn į Šiaurinę Airiją ir grožėjomės nuostabiais vaizdais. Senelius nustebino, kad čia tiek daug avių ganosi, kurios net ant
kalnų puikiai jaučiasi. Neveltui vienas iš Airijos simbolių - avytė. Taip pravažinėjome visą dieną, tad vakare apsistojome B&B ir likome nakvoti. Tai buvo mano pirma tokia ilga išvyka su nakvyne.Ryte papusryčiavę toliau leidomės į kelionę. Šiaurės rytinėje pakrantėje tik keli kilometrai nuo Bushmills miestelio yra vienas nuostabiausių Airijos gamtovaizdžių - The Giants Causeway. Būtent ten pirmiausia ir nuvykome. Ši vietovė yra apipinta įvairiausiais mitais ir legendomis. Buvo manoma, kad šiuos akmenis sunešė medžiotojų gentys, kurios čia gyveno prieš tūkstančius metų. Netgi buvo manoma, kad čia pasidarbavo milžinas vardu Finn McCool. Tačiau tikroji istorija nėra tokia spalvinga. Šiuos akmenis suformavo lavos srautai maždaug prieš 65mln. metų. Taip krekingo metu susiformavo geometriniai raštai. Dauguma jų gretasienio formos, kurie kiti nuo keturių iki aštuonių kampų. turi Šioje vietoje yra apie 40000 tokių sulpelių, iš kurių aukščiausias siekia 36 pėdas.
Apie devynias mylias nuo šio Airijos stebuklo, yra Carrick-A-Rede lynų tiltas. Šis tiltas tikras iššūkis turistams. Jis jungia Airijos salą su mažyte Crrick sala. Einant tokiu tiltu jis svyruoja, tad adrenalino kiekis tikrai padidėja kiekvienam juo einančiam. Kadangi senelis bijo aukščio, tai šį tiltą nusprendė išbandyti tik mamytė ir tėvelis. Tai 2o metrų ilgio ir 23metrų aukščio tiltelis iki kurio tenka eiti apie vieną kilometrą, beeinant galima pasigrožėti nuostabia gamta, vandenyno pakrante, salomis. Šis tiltas buvo pastatytas vietos žvejų, kuriuo jie eidavo tikrinti lašišų tinklus. Seniau šis tiltas turėjo plačiai išdėstytas lenteles ir tik vienam šone buvo galima įsikibti. 2000 metais šis tiltas buvo atnaujintas ir padarytas žymiai saugesnis. Dabartinė lynų tiltas buvo atidarytas visuomenei 2008 m. kovą. Dizainas keitėsi per tuos metus, ir šis naujausias modelis (inžinerijos 2004 m.) yra žymiai saugesnis nei ankstesnės versijos.
Mūsų kelionė po Šiaurės Airiją baigėsi. Kitą dieną mes ir vėl nenuobodžiavom, tačiau šį kartą taip toli jau nebevažiavome. Nusprendėme apžiūrėti Powerscourt dvarą ir sodus. esančius apie 30km. nuo Dublino. Šios vietos istorija prasideda 12 amžiuje.
Tai vienas iš didingiausių Europos sodų. Ši vieta tikr
as Airijos brangakmenis.
Mūsų kelionė po Šiaurės Airiją baigėsi. Kitą dieną mes ir vėl nenuobodžiavom, tačiau šį kartą taip toli jau nebevažiavome. Nusprendėme apžiūrėti Powerscourt dvarą ir sodus. esančius apie 30km. nuo Dublino. Šios vietos istorija prasideda 12 amžiuje.Tai vienas iš didingiausių Europos sodų. Ši vieta tikr
as Airijos brangakmenis. Sodus 1740 metais pradėjo steigti Ričardas Vingfildas, Pauerskorto vikontas. Žodis ,,Sodai“ negali atskleisti didybės, kuri išsidėsčiusi 47 akrų plote. Tai yra įspūdingas kūrinys iš paprastų sodų, plačių terasų, statulų ir dekoratyvinių ežerų kartu su paslaptingais sustojimais, klaidžiais takais, aptvertais sodais ir daugiau nei 200 medžių bei krūmų rūšių. XVIII amžiuje dvaras buvo sunaikintas ugnies, bet buvo renovuotas ir dabar pasitinka su savo istorija, parduotuvėmis ir kavos terasa.
| Neįmanoma aprašyti sodų grožio, pačios idėjos. Žmogaus darbas, fantazija taip susilieja į vieną visumą su natūraliu gamtos grožiu, kad belieka tik grožėtis tokiu kūriniu. |
Netoli nuo šių sodų yra dar vienas nuostabus gamtos vaizdas - krioklys. Tai aukščiausias Airijos krioklys - 121m. Čia laiką galima praleisti su visa šeima, čia netgi galima išsikepti BBQ, taip pat yra vaikų žaidimo aikštelė. Taigi kai aš paaugsiu manau su tėveliais čia dar ne kartą sugrįšim.
Trečiadienio rytą vėl išsiruošėme į ilgą kelionę. Šį kartą patraukėme link Galway apylinkių pasigrožėti klifais. Senelius šį kartą nustebi
no tam kraštui būdingos akmeninės tvoros, kurios paprasčiausiai yra sudėtos iš įvairaus dydžio akmenų. Taip airiai nuo seno žymėdavo savo sklypų ribas. Akmeninės tvoros netgi nusidriekia aukštyn į kalnus. Bevažiuojant akį džiugino ir išnyrantys apgriuvę gynybiniai bokštai, bažnyčios bei jaukios šiuolaikinės sodybos. Pakrantė pasitiko stipriu žvarbiu vėju, kuris vijo bangas į didžiules jūroje styrančias uolas ir kranto skardį. Klifai iškilę į daugiau nei 700 pėdų (213 metrų) aukštį ir tęsiasi beveik penkias mylias (8km) į pietus. Nepaisant žvarbaus šalto vėjo nusprendėme ir mes pasigrožėti klifais, deja mamytė su manim aukštai nelipo, nes vėjas buvo toks stiprus, kad net tėvelis negalėjo vežimėlio pastumti. Šių klifų pavadinimas kilęs iš sugriauto iškyšulio forto, kuris buvo n
ugriautas per Napaleono karus, tam kad pastatyti signalinį bokštą.
Paskutinę dieną su seneliais nuvažiavome į miesto centrą, ir čia esantį Stephens Green parką. Šis parkas yra pačiame miesto centre ir yra labai mėgstamas miesto gyventojų. Šio parko istorija siekia net 17 amžių. 1880 metais parkas buvo sukurtas toks, koks ir išliko iki šių dienų. Čia gausu gėlynų, medžių, taip pat yra fontanas ir mažas vandens telkinys su antimis, kirais bei žuvėdrom.
Trečiadienio rytą vėl išsiruošėme į ilgą kelionę. Šį kartą patraukėme link Galway apylinkių pasigrožėti klifais. Senelius šį kartą nustebi
no tam kraštui būdingos akmeninės tvoros, kurios paprasčiausiai yra sudėtos iš įvairaus dydžio akmenų. Taip airiai nuo seno žymėdavo savo sklypų ribas. Akmeninės tvoros netgi nusidriekia aukštyn į kalnus. Bevažiuojant akį džiugino ir išnyrantys apgriuvę gynybiniai bokštai, bažnyčios bei jaukios šiuolaikinės sodybos. Pakrantė pasitiko stipriu žvarbiu vėju, kuris vijo bangas į didžiules jūroje styrančias uolas ir kranto skardį. Klifai iškilę į daugiau nei 700 pėdų (213 metrų) aukštį ir tęsiasi beveik penkias mylias (8km) į pietus. Nepaisant žvarbaus šalto vėjo nusprendėme ir mes pasigrožėti klifais, deja mamytė su manim aukštai nelipo, nes vėjas buvo toks stiprus, kad net tėvelis negalėjo vežimėlio pastumti. Šių klifų pavadinimas kilęs iš sugriauto iškyšulio forto, kuris buvo n
ugriautas per Napaleono karus, tam kad pastatyti signalinį bokštą.Paskutinę dieną su seneliais nuvažiavome į miesto centrą, ir čia esantį Stephens Green parką. Šis parkas yra pačiame miesto centre ir yra labai mėgstamas miesto gyventojų. Šio parko istorija siekia net 17 amžių. 1880 metais parkas buvo sukurtas toks, koks ir išliko iki šių dienų. Čia gausu gėlynų, medžių, taip pat yra fontanas ir mažas vandens telkinys su antimis, kirais bei žuvėdrom.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą