Iki šiol mane galėdavo visi, kas tik norėjo panešioti, pašnekinti, Visiems buvau draugiškas ir nieko nebijojau, šypsodavausi savo plačia šypsenėle ir džiaugdavausi, kai mane panešioja. O nuo šiol jau privengiu nepažįstamų žmonių. Penktadienį, kai važiavom skiepytis, išsigandau gydytojos, nors ji dar prie manęs ir nebuvo prisilietus, tik pašnekinti pabandė. O aš, kad pradėjau verkti ir tik pas mamytę ant rankų pasijutau saugus. Šį kartą skiepijo labai su mažom adatėlėm, tai kai įdūrė net nepajutau, tik jau kai leido injekciją tada jau ašaros byrėjo. Nebepatinka man tos tetos nuo šiol su baltais chalatais, kurios iš pradžių bando prisigerinti, pašnekinti, o paskui paima ir nuskriaudžia.
Šeštadienį važiavome į svečius pas Gabrielę, ir ten mane išgąsdino teta Natalija, bet pabuvęs pas mamytę ir apsidairęs aplinkui, greitai pripratau. Ir po to jau visiems buvau draugiškas. Tik, kai Gabrielė verkti pradėdavo, susigraudindavau ir aš. Norėjau jai kompaniją palaikyti ir pasirodyti, kad ir aš verkti moku ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą