Seniau Juliuką drąsiai galėdavau palikti ant lovos nebijodama, kad nukris. Tereikdavo kelių žaisliukų ir jis sau ramiai gulėdavo, žaizdavo, bei šnekėdavo. Mėgdavo ir savo lovelėje žiūrėti į besisukančius žaisliukus, taip net porą valandų praleisdavo rytais, bekalbindamas žaisliukas, pačiulpdamas savo rankytės pirštukus ar kokį žaislą.
Pajutęs, kad jau gali pats sėdėti, noras gulėjimui greitai pradingo. Juk žymiai įdomiau sėdint žaisti, taip geriau gali patyrinėti žaisliukus bei matosi, kas kambaryje vyksta. O paguldytas Juliukas vietoje irgi nenustygsta, reikia vartytis nuo nugaros ant pilvo ir atvirkščiai. Taip po visą lovą duodasi, tik spėk gaudyti. Palikti vieno jau nebegaliu, nes vieną akimirką jis gali sėdėti, o kitą jau žiūrėk ant pilvo guli ir bando kokį žaislą pasiekti.
Teko tėveliui iš dėžės ištraukti ir sutverti maniežą. Kuriame nuo šiol galiu saugiai ir ramiai palikti Juliuką. Kaip ir visiems vaikams, taip ir Juliukui šis maniežas nelabai daug džiaugsmo teikia. Rytais drąsiai pasodinu mažąjį į maniežą, apkraunu gausybe žaislų, kad nuobodu nebūtų. Taip galiu pati apsitvarkyti, nusiprausti ir ramiai kavos atsigerti. Bet žymiai smagiau Juliukui kartu su mumis ant sofos sėdėti. Reikia jam, kad kas nors būtų šalia, taip jis gali ilgiau sėdėti ir žaisti su savo žaisliukais. O kai šalia įsitaiso tėvelis su kompiuteriu, tada išvis labai smagu būna :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą