Valio, valio, valio - pagaliau išdygo pirmasis dantukas. Tėveliai jau seniai laukė, kada gi man pasirodys pirmieji mano dantukai. Kai ketvirtą mėnesiuką pradėjau visus žaisliukus kišti į burną, tada jau tėveliai spėliojo, o gal dantukai pradeda dygti. Tačiau jie klydo. Dar keletą mėnesiukų teko laukti šio lemtingo momento. Vis tikrindavo burnytę, ar dar neišlindo, koks mažiukas dantukas.
Tik pargrįžus iš Lietuvos buvau nenuorama zirzliukas, viskas man buvo blogai ir negerai, nenusėdėdavau vienoj vietoj, vis reikėdavo mane linksminti. Mamytė pagalvojo, kad aš toks esu todėl, kad būnant Lietuvoje pripratau būti palepinamas, panešiojamas. Šį kartą net neįtarė, kad mane kankina besikalantis dantukas. Ketvirtadienio rytą kuomet mano pirštukas nuolat buvo burnytėje, mamytė nusprendė patikrinti, ką aš taip kasau. Kiek jai buvo laimės, kai apčiuopė mano dantuką, aštrų vos vos prasikalusį dantuką. Džiaugiuosi, kad pirmasis apatinis dantukas prasikalė be ypatingų kančių, kelios dienos irzlumo nemanau, kad labai daug nepatogumų sukėlė tiek man, tiek tėveliams. Mažojo dantuko dar nesimato, bet galima pajusti, dar jis tik stiebiasi ir po truputį auga. Jau nebeturite teisės manęs vadinti bedančiu :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą