Penki mėnesiukai

 

Prasideda šeštasis mano gyvenimo mėnesiukas. Kaip smagu ir ant torto vėl viena žvakute daugiau. 

Aš jau tikras čiauškalius. Kaip dainininkas, atliekantis „apšilimo“ pratimus, – ar mokslininkas, plušantis laboratorijoje, – taip ir aš įvairiai panaudoju burnytėje esančius kalbos padargus ir balso stygas, kad ištarti  įvairiausius garsus. Pradėjau bijoti kutenimo, ypač kai mamytė mane perrengia ir pirštukais man šoniukus pakutena, tada net krizenti ir juoktis balsu pradedu. Patinka kai man rodo dėmesį, mane juokina, kai pradedu kikenti užkrečiu juoku visus aplinkinius. Įdėmiai stebiu kaip mamytė ar tėvelis mane kalbina ir leidžia įvairiausius garsus, tada ir aš jau bandau atkartoti.

Reaguoju į aplinkinius garsus ir kai tik ką išgirstu ieškau iš kur tas garsas sklinda. Kai kas nors įeina į kambarį pasisuku ir akytėmis ieškau. Labai laukiu tėvelio grįžtančio iš darbelio, nusibosta gi visą dieną tik su mamyte būti :) visada jis pirmiausia prie manęs prieina su manim pasisveikinti. 

Būdamas ant rankų stengiuosi kuo daugiau viską apžiūrėti. Galvytę sukioju į visas puses. Viskas taip įdomu, kad jau ir pats noriu viską paliesti, ar į rankas paimti. Kai mamytė kalba telefonu, bandau jau aš jį iš rankų mamytei paimti. Tiksliai žinau kurioje pusėje yra televizorius ar kompiuteris, tad stengiuosi vis pasisukti kad bent akies krašteliu pamatyčiau, ką rodo.

Žaisliukus jau puikiausiai rankytėse išlaikau, tik kai nušveičiu kur į kampą pradedu zirsti, kad kasnors man jį paduotų atgal. Viskas, kas papuola į mano rankytes keliauja tiesiai į burnytę. Kartais ir patingiu ant šoniuko apsiversti, kad pasiekti savo žaisliukus. Vieną dieną mamytė padėjo mano barškutį toliau, kad aš versčiausi ir taip jį pasiekčiau, tačiau aš gudresnis buvau, patraukiau pleduką ant kurio žaisliukas buvo ir taip jį pasiėmiau. Argi aš ne gudruolis :)

Dažnai ir ant pilviuko guliu. Tačiau pačiam dar niekaip nepavyksta ant jo apsiversti. Kai pavargstu būti ant pilviuko tada rankytes į šoną išskleidžiu ir tada tarsi plaukiu.

Kartais prabundu naktį, nors dar ir nebūna laikas valgyti. Dažniausiai tai paduoda mamytė man soskiuką ir užmiegu toliau, o kartais nepavyksta taip užmigti. Tada tenka mamytei pasiimti mane pas save į lovą ir taip užmiegu. Kaip man patinka prie mamytės miegoti, parpiu tada net nejudėdamas.

Turbūt jau viską ir išpasakojau, jei ką pamiršau būtinai parašysim dienoraštuke.