Valgymo ypatumai

Kiek daug visokių pasikeitimų man per šį mėnesiuką. Pradėjau valgyti košeles. Keistos man jos iš pat pradžių pasirodė, nelabai valgiau. Vėliau kelias dienas išvis negalėjo mamytė man jų įsiūlyti. Verkdavau ir sukdavau galvytę į šoną, kad tik šaukštelis su koše į burnytę nepatektų. O jei jau košė burnytėj būdavo, purkšdavau su džiaugsmu aš ją atgal. Taip po tokių mano valgymų abu su mamyte turėdavom ne tik nusiprausti, bet ir persirengti. Net ausys ir tos aplipdavo koše. Tik kai mamytė pradėjo košytes gardinti obuolių sultimis, aš jas pamėgau labiau. Bet pasisotinęs neatsisakau galimybės išpurkšti kokį šaukštelį košės atgal :) Labai smagu tai daryti, ir taip juokinga.

Šią savaitę susipažinau ir su vaisių tyrelės skoniu, ji žymiai skanesnė, nei daržovės. O kodėl aš jos negalėčiau valgyti ir pietums? Bet mamytė neperkalbama pietums duoda daržoves, o pavakariais pasilepinu obuoliuko su bananu tyrele.

Dar viena naujovė man ir pati baisiausia - buteliukai. Mamytė pradėjo mane mokinti iš jų gerti. O aš nieko nesuprantu, kodėl turiu kažkokį silikoninį daiktą burnytėj čiulpti. Pavoliodavau burnytėj su liežuviu ir viskas tuom baigdavosi. Vėliau mamytė pradėjo kitokių buteliukų ieškoti, tačiau aš griežtai atsisakiau iš jų traukti pienelį ar arbatėlę. Netgi klykti pradėdavau, kai prasidėdavo mokinimai. Kantri mamytė nepasiduoda taip lengvai. Vistiek atrado buteliuką iš kurio jau truputį išmokau gerti. Mokinuosi dabar sultis gerti, bet manau jau nuo kito mėnesio laukia manęs dar didesnis išbandymas, teks iš buteliuko jau ir pieno mišinuką skanauti. Ech, tos valgymo keistenybės :)

Liemenė

 

Paskutinius du mėnesius vis kažką nėriau ar mezgiau. Visos laisvos minutės buvo pilnai užimtos rankdarbiais. Eglutė papuošta mano nėriniais ir daugiau žaisliukų nebereikia. Tad nenuostabu, kad nebeturiu ką veikti. Lauke tikra žiema, prisnigta, tad su mašina niekur nebevažiuoju.  Absurdas būtų kurnors važiuoti, kai tiek daug sniego ir dar mašiniukas su vasarinėm padangom. Taigi siūlų nuvažiuoti nusipirkti negaliu. Su vežimu į lauką ištrūkti ir beveik šansų nėra, paprasčiausiai per sniegą neina pastumti jo normaliai. 

Pradėjau tikrinti, kokių dar užsilikusių siūlų turiu. Radau geltonus, tiesa nelabai jau ten jų tiek daug buvo.  Dar besilaukiant Juliuko nusimezgiau pleduką, tad šiek tiek siūlų ir liko. Bet juk liemenei jų daug ir nereikia.  Susiradau jau savo pamėgtoje garnstudio svetainėje pavyzdį ir ėmiausi darbo. Vena dienelė mezgimo ir liemenė numegzta. Bet kaip visada, man ilgiau trunka paskui susiūti ir siūlus paslėpti, nes šito darbo paprasčiausiai nemėgstu. Galėčiau megzti, megzti ir megzti, bet kai ateina laikas siuvimui, reikia prisiversti tai padaryti.

Kalėdų belaukiant

Kalėdos – tai šeimos, linksmybių ir švenčių metas. Tai laikas, kai kartu susirenka visa šeima prie šventinio vaišių stalo. Laikas, kai Kalėdų Senelis skrenda rogėmis per žvaigždėtą dangų ir neša dovanėles visiems geriems vaikams. Laikas, kai skamba Kalėdinės giesmės ir gera nuotaika sklinda iš vieno namo į kitą. Stebuklingas metas tos Kalėdos.

Jau seniai nusprendžiau, kad šių Kalėdų noriu gražių ir ypatingų. Tuo labiau, kad šiemet pirmą kartą mes jas švęsime jau trise. Iš vaikystės prisimenu, kaip Šv. Kūčių dieną visa mūsų šeima puošdavo Kalėdinę eglutę. Tos dienos laukdavau su nekantrumu visus metus. Kūčių vakarienę valgydavome visi pas močiutę, kur ateidavo Kalėdų Senelis, ir visiems dovanėlių atnešdavo. Tą patį vakarą skubėdavau namo, nes jau žinodavau, kad ir namie bus apsilankęs Kalėdų Senelis ir palikęs visiems mums dovanėlių. Tai tokie šilti prisiminimai apie mano vaikystės Kalėdas. Todėl noriu tęsti tokią gražią tradiciją ir toliau, kad ir mūsų sūnelis užaugęs galėtų pasigirti, kokios nuostabios Kalėdos būdavo vaikystėje.

Šioms Kalėdoms pradėjau ruoštis net spalio mėnesį, nes nusprendžiau, kad noriu netradicinio eglutės papuošimo. Tad kai tik turėdavau laisvo laiko, o jo žinoma nelabai daug būdavo, skirdavau jį žaisliukų nėrimui.

Jau gruodžio pradžioje pradėjau puošti namus. Pirmiausia papuošiau židinį Kalėdine girlianda, tik kažkaip niūriai jis man atrodė, tad vėliau atsirado keletas žaisliukų ir žvakės.

Kitą savaitgalį išskubėjome ieškoti Kalėdinės eglutės. Norint gauti gražią reikia pasirūpinti iš anksto, kol dar pačios gražiausios neišrinktos. Tad ilgai ieškoti mums neteko, jau pirmoj vietoje išsirinkome plačiaskariąją, gražuolę. Vakare jau puikavosi papuošta žaisliukais ir lemputėmis. Juliukui labai jau smalsu buvo patyrinėti eglutę, juk dar taip gražiai lemputės mirksi. Iš pradžių tik žiūrėjo akeles išpūtęs, vėliau jau išsidrąsino ir paliesti. Tačiau išsigando truputį, o gal ir spygliukai truputį pirštukus pakuteno. Tad nuo šiol prineštas prie eglutės į ją tik žiūri, bet paliesi nebenori.

Štai mano svajonė ir išsipildė turėti gražias Kalėdas. Namuose taip jauku smagu tikra Kalėdinė dvasia jau sklando. Tačiau dar man kažko trūko. Parduotuvėje pamačiau Kalėdinius vainikus ir Modestui pasakiau, kad visai kažko panašaus norėčiau namuose ant stalo. Tačiau jis užprotestavo, kad nėra reikalo pirkti, o galima patiems originalesnį ir gražesnį pasidaryti, Teisybę pasakius nemaniau, kad ši svajonė išsipildys. Bet antradienį, kada Modestui buvo išeiginė, jis parvežė eglės šakų ir padarė nuostabų vainiką, kuris papuošė mūsų stalą.

Dabar jau mūsų namai visiškai papuošti Kalėdoms, jauku ir malonu juose praleisti kiekvieną vakarą mirksint lemputėms ir degant žvakėms.

Neleiskite, kad kasdieniai rūpesčiai užgožtų vieną gražiausių metų švenčių ir skirkite bent dalelę laiko pajusti Kalėdų dvasią. Visiems linkime linksmų artėjančių švenčių.

Tėvelio gimtadienis

Šiandien mano tėvelio gimimo diena. Atsikėliau ryte anksčiau, nei keliuosi įprastai. Todėl mudu su mamyte buvom pirmi, kurie pasveikino tėvelį ir įteikėme dovanėlę. Dovaną tėveliui darėme abudu su mamyte. Negalvokit, kad aš jau toks mažas ir nieko nemoku. Žinoma mamytės pagalbos irgi prireikė. Kadangi turime dažų, su kuriais galima piešti ant medžiagos, tad nusprendėme padovanoti marškinėlius su mano pėdučių antspaudais. Dar truputį pagražinome ir gavosi nebloga dovanėlė. Mamytė labiau norėjo, kad aš rankytes uždėčiau ant marškinėlių, tačiau aš stipriai sugniaužiau kumštukus ir neleidau nieko daryti.

Taigi dar kartą sveikiname tėvelį su gimimo diena ir linkime viso ko geriausio.

Pirmoji košė

  

Lig šiol valgydavau tik mamytės pienelį. Jį su malonumu traukdavau tiek ryte, tiek dieną, vakare, bei naktelę.  Tačiau paskutiniu metu pradėjau dažniau išalkti ir reikalauti, kad mamytė mane dažniau maitintų. Taigi vien tik mamytės pienelio pradėjo nebeužtekti. 

Praeitą savaitę įvyko pirmoji mano  pažintis su morkyčių koše. Mamytė stengėsi ir virė man jas tris dienas iš eilės, bet niekaip neįtikino manęs, kad morkos skanios. Purškiau, kaip tik mokėjau atgal aš tą košę ir net verkti pradėdavau, kai jas man bandydavo į burnytę įdėti. Teko mamytei galvoti, ką čia man dar pasiūlius. Tad po trijų dienų kankinimosi paragavau pastarnoko košės, o jau kitą dienelę ragavau jį su bulvyte. Tokia košelė, ir dar pagardinta mamytės pieneliu, man labiau patinka. Ir jau dabar su malonumu pietų metu ją valgau.

Aišku, kad dar po tokių valgymų būna pilnas seilinukas košės ir veidukas košiuotas, kad net tenka mane nuprausti. Taigi aš kaip katinėlis, prausiuosi tik pavalgęs ;) Bandau bevalgant pirštukus sukišti į burnytę, manau taip mano košė dar skanesnė būtų, tačiau mamytė niekaip man to padaryti neleidžia. Laiko tvirtai mane pasiėmus, kad praktiškai to padaryti neįmanoma. Niu aš palauksiu tinkamo momento ir dar paragausiu košės kartu su pirštukais :)

  

Naujas pliušinis ciucikas

Praeitą savaitę pas mane apsigyveno naujas pliušinis šuniukas. Man labai patinka minkšti žaisliukai, ypač kai galiu įkišti savo nosytę ir taip užmigti. Jie taip švelniai kutena nosytę ir veiduką, kad man tereikia vos poros minučių ir mano akelės užsimerkia saldžiam miegeliui. Jau išmokau žaisliukus ir ant savęs prisitraukęs užsidėti ir taip paišdykauti, tik nepavyksta nusiimti pačiam, tenka tada mamytę prisišaukti, kad mane išgelbėtų. Šitas ciucikas išvis geras, ant jo galima net atsigulti ir taip jį paniurkyti, galima ant savęs užsidėti, o galima tik prisiglaudus užmigti. O už šį šuniuką turim sakyti ačiū ir vėl tetulei Eglutei, kuri kaip visada mamytei gražių internetinių nuorodų prisiunčia. Kadangi mamytė labai myli ir mėgsta pliušinius žaislus, tai tik pamačius tą šuniuką tuoj pat nusprendė ir mums nupirkti. Teko Eglutei skubėti į Tchibo parduotuvėlę ciuciką mums pirkti, o tuo pačiu ir Domukui nupirko. Dabar abu su Domuku galim niurkyti, žaisti ir mylėti šuniukus.Taigi šis žaislas tikras keliauninkas, net iš Vokietijos pas mus atkeliavo.

Baisūs saldūs kukurūzai

Kaip ir kiekvieną vakarėlį, taip ir vakar apie devintą valandą jau buvome miegamajame. Prieš miegelį dar visada pasivartau pas tėvelius lovoje, paišdykaujam, pažaidžiam. Ir tada jau ruošiamės miegoti. Desertui tėvelis užsimanė saldžių kukurūzų. Pirmiausia dar pajuokavo pabarškino juos dėžutėje, man visai patiko tas garsas. Tačiau kai tik pradėjo juos valgyti, mano lūpos pradėjo virpėti  ir garsiai garsiai pradėjau verkti, netgi su ašarėlėmis. Teko skubiai tėveliui paimti ant rankų ir mane nuraminti. Iš pat pradžių nelabai suprato, ko aš čia galėjau išsigąsti. Tačiau, jau kai man nurimus, tėvelis vėl pradėjo valgydamas traškinti kukurūzus, aš ir vėl pradėjau verkti. Nieko nesuprantu, man toks baisus tas garsas pasirodė, o tėveliai tik juokėsi ir mane zuikiuku bailiuku vadino. Nusiraminęs dar ilgai įtartinai stebėjau, ką tėvelis veikia, ar tik vėl nepradės tų siaubūnų kramtyti. Tas garsas man pasitikėjimo nekelia ir nuo šiol teks tetukui kukurūzus valgyti pasislėpusiam nuo manęs.

Penki mėnesiukai

 

Prasideda šeštasis mano gyvenimo mėnesiukas. Kaip smagu ir ant torto vėl viena žvakute daugiau. 

Aš jau tikras čiauškalius. Kaip dainininkas, atliekantis „apšilimo“ pratimus, – ar mokslininkas, plušantis laboratorijoje, – taip ir aš įvairiai panaudoju burnytėje esančius kalbos padargus ir balso stygas, kad ištarti  įvairiausius garsus. Pradėjau bijoti kutenimo, ypač kai mamytė mane perrengia ir pirštukais man šoniukus pakutena, tada net krizenti ir juoktis balsu pradedu. Patinka kai man rodo dėmesį, mane juokina, kai pradedu kikenti užkrečiu juoku visus aplinkinius. Įdėmiai stebiu kaip mamytė ar tėvelis mane kalbina ir leidžia įvairiausius garsus, tada ir aš jau bandau atkartoti.

Reaguoju į aplinkinius garsus ir kai tik ką išgirstu ieškau iš kur tas garsas sklinda. Kai kas nors įeina į kambarį pasisuku ir akytėmis ieškau. Labai laukiu tėvelio grįžtančio iš darbelio, nusibosta gi visą dieną tik su mamyte būti :) visada jis pirmiausia prie manęs prieina su manim pasisveikinti. 

Būdamas ant rankų stengiuosi kuo daugiau viską apžiūrėti. Galvytę sukioju į visas puses. Viskas taip įdomu, kad jau ir pats noriu viską paliesti, ar į rankas paimti. Kai mamytė kalba telefonu, bandau jau aš jį iš rankų mamytei paimti. Tiksliai žinau kurioje pusėje yra televizorius ar kompiuteris, tad stengiuosi vis pasisukti kad bent akies krašteliu pamatyčiau, ką rodo.

Žaisliukus jau puikiausiai rankytėse išlaikau, tik kai nušveičiu kur į kampą pradedu zirsti, kad kasnors man jį paduotų atgal. Viskas, kas papuola į mano rankytes keliauja tiesiai į burnytę. Kartais ir patingiu ant šoniuko apsiversti, kad pasiekti savo žaisliukus. Vieną dieną mamytė padėjo mano barškutį toliau, kad aš versčiausi ir taip jį pasiekčiau, tačiau aš gudresnis buvau, patraukiau pleduką ant kurio žaisliukas buvo ir taip jį pasiėmiau. Argi aš ne gudruolis :)

Dažnai ir ant pilviuko guliu. Tačiau pačiam dar niekaip nepavyksta ant jo apsiversti. Kai pavargstu būti ant pilviuko tada rankytes į šoną išskleidžiu ir tada tarsi plaukiu.

Kartais prabundu naktį, nors dar ir nebūna laikas valgyti. Dažniausiai tai paduoda mamytė man soskiuką ir užmiegu toliau, o kartais nepavyksta taip užmigti. Tada tenka mamytei pasiimti mane pas save į lovą ir taip užmiegu. Kaip man patinka prie mamytės miegoti, parpiu tada net nejudėdamas.

Turbūt jau viską ir išpasakojau, jei ką pamiršau būtinai parašysim dienoraštuke.